Jurbarko magnetukas - himnas Panemunės pilių keliui ir jo didžiausiai žvaigždei - Panemunės piliai.
Kai Jurbarko turizmo informacijos centre darbuotojos paklausiau, ką ant magnetuko simbolizuoja autobusiukas, tai ji atsakė - turistų grupes, kurios važiuoja Panemunės keliu.
Panemunės kelias mums labai gerai pažįstamas, nes juo kiekvienais metais pradedame savo keliones po Lietuvą. Savo šeimoje sakome - laikas atidaryti kelionių sezoną, sėdam į mašiną ir važiuojame link Raudondvario. Apie šį kelią jau esu rašiusi anksčiau Panemunės pilys įraše. Todėl šiandien nesikartosiu ir parodysiu šiek tiek naujų nuotraukų. Pirmiausia - Jurbarko dvaro likučiai, kuriame įsikūręs Jurbarko turizmo informacijos centras. Pagrindinio pastato išliko tik prie įėjimo buvusio portiko frontonas ir jį laikančios keturios kolonos.
Bet yra restauruoti keli mažesni pastatai, sutvarkytas parkas.
Jurbarke gal tiek grožio ir matėme, užsukome papietauti ir judėjome pirmyn. Panemunės pilyje, kuri yra pagrindinis Jurbarko pasidižiavimas, buvome šį pavasarį, man patinka, kai medžiai dar neuždengia pastatų grožio, bet nufotografuoti visos sienos su abiem bokštais vis tiek nepavyko. Dėl nepaprastai didelio lankytojų ir jų automobilų srauto, nenorėjau tarp mašinų migruoti ir ieškoti taško iš kurio matytųsi visa pilis, bet manau visi ją matė ir nepasiges tokios nuotraukos.
Šioje pilyje man įdomiausia tai, kad yra padarytos šaunamosios angos, bet jos niekada nebuvo naudojamos. Šiandien taip statančiam savo namus, sakytume - kičas, bet pasistėtė dvarininkas kičinę pilį, o praėjo 400 metų ir mes žavimės šiuo statiniu. Gal ir dabartiniai kičiniai pastatai po 400 metų bus laikomi istoriniais ir turistų gausiai lankomi. Iš tiesų tai buvo dvaras, kurį įsigijo vengrų kilmės dvarininkas Jonušas Eperješas ir 1610 metais pastatė Panemunės pilį. Vengrijoje labai daug pilių, tai gal dvarininkui ji priminė namus.
Laikui bėgant, savininkai keitėsi ir kiekvienas keitė ją pagal savo poreikius ir skonį. Sakoma, kad gražiausia pilis buvo, valdant generolui Antanui Gelgaudui, tačiau jam žuvus per 1831 metų sukilimą, pilis buvo apleista.
Kaip pirmą kartą ją pamačiau, pilis buvo labai apleista, o dabar čia įsikūręs viešbutis, restoranas, o svarbiausia - muziejus. Muziejuje dar ne visos patalpos restauruotos, bet esanti ekspozicija man pasirodė įdomi, juk ne kiekviename dvare ar pilyje pamatysi karcerį, kuriame dvarininkas savo kumečius už skolas kalino, o dar man patiko kitur nematytos krosnys.
Šioje restauruotoje dalyje yra dvi didelės duonkepės krosnys,
O ant pastato sienų išlikę buvusio grožio fragmentai. Mums lankantis pilyje, salėse buvo dailės studentų darbų paroda. Modernus menas tarp šių dar nerestauruotų sienų atrodė puikiai.
O pabaigai norėčiau parodyti dar vieną grožybę, važiuodami Panemunės pilių keliu, stabtelėkite Vilkijoje prie šaknimis į viršų augančių medžių. Jie nuostabūs.
Kelionės tęsiasi, dar daug magnetukų reikia surinkti, daug vietovių aplankyti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą