Pasakojama, kad labai labai seniai gyveno mama-meška ir augino du mažus meškučius, kuriais labai
rūpinosi. Vieną dieną eidama medžioti, ji rado tris žmogaus vaikučius, tokius pat
mielus ir panašius į jos lokiukus. Meška, kaip ir kiekviena rūpestinga mama, negalėjo
praeiti pro šalį ir palikti verkiančius vaikus, ji parsinešė juos į savo guolį
ir augino kaip savo vaikus. Berniukai žaisdami su lokiukais augo ir stiprėjo,
užaugo galingi, stiprūs vyrai, niekas jų įveikti negalėjo. Užaugę jie paliko
lokės guolį, bet įsikūrė netoliese – Telšiuose, o jų palikuonys atsidėkodami lokei
visą miestą išpuošė lokės ir lokiukų skulptūromis.
Katedros
duryse du lokius įamžino, kad visi žinotų, jog Telšių pradžių pradžia nuo lokių
prasidėjo. Parodysiu tik vieną, kitą galite nuvykę pamatyti.
Dar vieną lokio portretą į paminklą, skirtą Durbės mūšiui
atminti, įkomponavo, tik anas nefotogeniškas, o gal aš prasta fotografė, tad negaliu parodyti nuotraukos. Užtai galiu parodyti lokį, kuris istorinės Žemaitijos teritoriją rodo.
Miesto centrinėje - Turgaus aikštėje - visas būrys lokių karaliauja. Pats didžiausias saugo miesto laikrodį.
Keturi
nedideli, bet stiprūs lokiai ant savo pečių visą žemės rutulį laiko.
Kiti keturi lokiai kviečia atsigaivinti ir vandens iš fontanėlio
atsigerti. Vienas jų net akiniais nosį pasibalnojo, kad labiau žmogų primintų.
Tik jam to nebūtų reikėję daryti, jei savo ranką būtų į
lokės pėdą įdėjęs ir stipriai paspaudęs. Sakoma, kad taip žmogus tampa stiprus
kaip lokys.
Žemaitijos herbą ir lokį dar galima pamatyti ant atminimo
stulpelio "Če vaikystė kėimas nuklegieje". Jį pastatė žmonės, kurių vaikystė prabėgo ant upelio kranto, tik
tvarkant miestą upelis buvo uždarytas į vamzdį, krantai užpilti žemėmis ir
padaryta aikštė.
Pavargus vaikščioti po Turgaus aikštę, galima nusileisti
prie Masčio ežero, o ten dar ant kiekvieno tiltelio po lokiuką galima rasti.
Viso šešios meškutės ropinėja po tiltelius, kitas siūlau patiems nuvykus atrasti ir pasigrožėti.