Ko gero apie šį taką reikėtų rašyti susigulėjus įspūdžiams ir pamiršus negatyvius dalykus. Zackagirio takas labiausiai apleistas takas iš visų iki šiol mano aplankytų. Jei reikėtų surašyti pliusus ir minusus, tai šį kartą minusai nusvertų pliusus. Pliusas - lengvai radome tako pradžią Marcinkonyse ir žemėlapyje viskas atrodė aišku ir paprasta: pamatysime Šaudyklos kalną, Drevinę bitininkystę, Gaidzų kopą, Aukštapelkę Meškos šikną, Aklaežerį ir Zackagirio bebravietę. Septyni punktai žemėlapyje - viskas puiku.
Tako pradžia aiškiai pažymėta ir toliau visur (beveik visur) matyti rodyklytės - baltame fone raudonas brūkšnys.
Kelionę pradėjome smagiai dairydamiesi į senus namus, apsamanojusias tvoras
Mane sužavėjo "Saulėgrąžų namas". Nedidelis namukas su palydovine antena ir kiemas priaugęs saulėgrąžų, kurios lyg pačios nuostabiausios gėlės puošia sodybą
Miškas, pušys, samanos, grybai,
uogos,
Upeliai ir liepteliai
Vienoje vietoje radome labai gražią atodangą.
Prisėdome ant suolelio pailsėti.
Deja, niekur neradome, jokių informacinių stendų, nebuvo įprastų kituose takuose žemėlapių, su pažymėta vieta, kurioje šiuo metu esi. Tako žymėjimas sankryžose irgi kėlė problemų. Pailsėję ant suolelio, priėjome sankryžą, čia visiškai buvo neaišku į kurią pusę pasukti. Net pasakose rašydavo: "Į kairę eisi - arklį prarasi, į dešinę pasuksi - pats negrįši", o čia nieko neparašyta. Juk galėjo būti: "Eisi tiesiai - miške paklysi, eisi į dešinę - Marcinkonių nerasi, eisi į kairę į dilgėlyną pateksi". Ilgokai paieškojom reikiamos krypties - pasirodo, reikia eiti į kairę. Palypėję ant kalniuko, pamatėm pelkę, mums dar besvarstant, ar čia ir yra Meškos šikna, pastebėjome posūkį, o takas dingo pelkėje.
Nedrąsiai, labai nedrąsiai žengėme į pelkę. Tolumoje matėsi tako ženkliukas, todėl bridome pirmyn. Žolės virš galvos, tako nesimato - vadovaujamės nuojauta ir tolumoje matomu ženklu, po kojomis žliugsinti pelkė - tikras rojus ieškantiems aštrių pojūčių, o jei jų neieškai, tai gauni kaip prizą :) Pajutus kietą pagrindą po kojomis lengviau atsikvėpėme, bet tuoj supratome, kad tai dar ne viskas - toliau reikėjo pereiti lieptą per upę, o gal upelį. Kas juos žino, juk niekur jokios informacijos nebuvo.
Lieptas - du rąstai permesti per upę ir net šioks toks turėklas padarytas. Problema tame, kad jis kažkaip kampu padarytas ir per patį vidurį beveik nelieka vietos pereit per rąstus, nes virš jų turėklas, o mes su vyru žmonės ne iš plonųjų, tai mums vietos ant rąstų reikia nemažai. Žengiant ant liepto, galvoje prabėgo mintys: vasara, gan šilta diena, upė nėra gili, o be to galima ir sėkmingai pereiti. Pavyko! Perėjome sėkmingai. Toliau bandžiau gėrėtis greta tako tekančia upe,
bet mano dėmesį labai greitai patraukė takas, nes jį teko skintis per dilgėles, Keliavome vakar, bet dar šiandien rankas ir kojas nuo dilgėlių peršti. Aš nekalbu apie kitas žoles, ar ant tako nuvirtusius medžius, kuriuos teko perlipti ar bandyti apeiti.
Praėję dilgėlinį masažo saloną ir sočiai pasikeikę, išėjome į gražų pušyną, kuriame didesniais ar mažesniais ploteliai pilkavo samanos. Vaizdas kerintis.
Gamtos sukurtos kompozicijos - pilkame fone rausvos gėlytės.
Eidami mišku išgirdome automobilių triukšmą, šunų lojimą - takas artėjo į pabaigą. Grįžome į Marcinkonis. Prie įėjimo į kaimą - kryžius.
Tako rodyklės nusuko nuo pagrindinės gatvės į šoną. Štai ir Gaidžių kopa. Vienintelė vieta, kurioje radome pavadinimą.
Čia tako ženkliukus vėl pametėme, bet jau ir nebeieškojome, grįžome į pagrindinę gatvę ir ėjome link mašinos. Buvome stipriai pavargę, nežinojome kiek kilometrų nuėjome, nežinojome, ką pamatėme, o dar mašina buvo kažkur, neaišku kur. Pamatėme gatvėje besikalbančias senoles ir nutarėme pasiklausti, ar teisinga kryptimi einame. Mašiną palikome prie tako pradžios ir mums atrodė bus paprasčiausia paklausti, ar toje pusėje yra medinė dviračio skulptūra. Senolės labai nustebo, kad Marcinkonyse yra medinė dviračio skulptūra ir parodė į skirtingas puses. Viena parodė ta kryptimi, kur mes einame ir sudzūkavo:"Gal on ty reik eit", o kita parodė priešinga kryptimi :"On ty tai nėra skulptūros"
Supratome, kad teisinga kryptimi einame, o netrukus ir savo mašiną pamatėme.
Taką praėjome, bet mūsų pasivaikščiojimas visai nebuvo toks romantiškas, kokį aprašė
Marius Abramavičius 2011 metais. Tada dar buvo permestos lentos per pelkę, informaciniai stendai take, gal ir dilgėlių buvo mažiau. Dar po poros metų, gal visai tako nesimatys, jei tokiais tempais viskas bus niokojama ir neatnaujinama,.
