2019 m. gegužės 6 d., pirmadienis

Surink Lietuvą! Tauragė

   Ar pastebėjote, kad kiekvieną naują miestą ar šalį, mes pirmiausia pamatome kito žmogaus akimis? Kažkas nuvažiuoja, apžiūri miestą, grįžęs dalinasi  įspūdžiais ir mes iš jo pasakojimų susidarome pirmąją nuomonę apie tą vietovę. Prieš važiuodama į Tauragę, aš irgi jau turėjau savo nuomonę. Apie Tauragę daug girdėjau iš savo bičiulės Vidos, kuri kilusi iš šio miesto. Mes nesikalbėjom apie miesto architektūrą ar muziejus,  ne, mes kalbėjomės apie žmones. Iš Vidos pasakojimų susidariau įspūdį apie Tauragę, kad tai nuostabių, be galo draugiškų ir geranoriškų žmonių miestas. Atvykus, pamačiau dar ir gražiai sutvarkytą, jaukų miestą.



Tauragės magnetuką turiu nuo pernai vasaros, kažkas man jį atvežė. Tad užsukome čia apsidairyti, pavalgyti ir dar kartą žvilgtelti į Tauragės pilį, kuri pavaizduota ant magnetuko.


   Tauragės pilis - tai jokia ne pilis. Kas domėjosi miesto istorija, žino, jog šis pastatas buvo pastatytas XIX amžiaus viduryje. Jis buvo statomas etapais. Pirmiausia pastatytas dviejų aukštų mūrinis pastatas, skirtas pasienio areštuotiesiems, po to aptvertas tvora, kieme pastatyta daugiau pastatų, galiausiai visas ansamblis perstatytas į kalėjimą ir šio perstatymo metu buvo pastatyti kampiniai bokštai su šaudymo angomis.

   Dabar šiame pastatų komplekse daug įstaigų, viena iš jų Tauragės turizmo informacijos centras. O įėjimą į TIC rodo priešais stovintis tauras. Tauras + ragas = Tauragė 😊

   Tauragėje yra dar keletas įdomių istorinių pastatų, bet man labiausiai patiko ne pastatai, o prie Kultūros rūmų neseniai pastatyta plieninė paminklinė kompozicija skirta ilgamečiam Tauragės liaudies teatro režisieriui, žurnalistui ir menininkui Antanui Naraškevičiui.





   Visa kompozicija labai tikroviška, rodos režisierius ką tik sėdėjo, spausdino mašinėle, net tekstas yra likęs "Nemėgstu teatro - mėgstu žmones, kurie jame dirba, nes vaidyba yra geriausias iš visų žaidimų, kuriuos žaidžia žmonės." Prie stalo keturios kėdės, ant vienos guli portfelis, tikriausiai su nauju scenarijumi, kabo kepurė. Akimirką pajutau, kad norisi apsidairyti, gal kur pamatysiu, ką tik čia sėdėjusį žmogų. Žmogaus nepamačiau, bet pamačiau gražius, tautiniais motyvais dekoruotus "medelius".



   Saulėta diena, graži aplinka, skanūs pietūs dar padidino Tauragės patrauklumą mano akyse. Apsilankykite ir jūs Tauragėje, tikrai atrasite, ką nors gražaus ir įdomaus.

2019 m. balandžio 29 d., pirmadienis

Surink Lietuvą! Šilalė

   Įsibėgėjęs pavasaris vėl pakvietė sėsti į automobilį ir keliauti po Lietuvą. Šį kartą pasukome į Žemaitijos pusę.

   Šilalė - miestas, kuriame dar neteko lankytis ir jei ne magnetukai, kažin kada čia atvykčiau.

   Magnetuką puošia įžymiausių Lietuvos lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno portretai. Mieste jaukiame parkelyje stovi paminklas šiems lakūnas. 1893 metais netoli Šilalės Vytogalos kaime gimė Stasys Girskis (1932 metais jis pasikeitė pavardę į Girėnas). Nežinau, kodėl ant magnetuko pavaizduoti šie lakūnai, ar dėl to, kad paminklas stovi mieste, ar laiko St. Girėną savo kraštiečiu. Vikipedijoje tarp žymių Šilalės žmonių St. Girėno nėra. Nors Vikipedijos straipsnius rašo kas netingi, bet tokius svarbius, miestą pristatančius straipsnius turėtų TIC darbuotojai papildyti ir ištaisyti.







   Turizmo informacijos centro darbuotoja gana liūdnai pasakė, kad mieste nėra lankytinų objektų, bet nenoriu su tuo sutikti. Dar iš tolo važiuodami į miestą, pamatėme raudoną bažnyčios bokštą. Privažiavę arčiau buvome nustebinti ir sužavėti bažnyčios dydžiu ir grožiu. 

   Pasak istorinių šaltinių pirmoji medinė bažnyčia Šilalėje buvo pastatyta XVI amžiuje, XVIII amžiaus viduryje pastatyta mūrinė bažnyčia, 1903 metais ji nugriauta ir 1905-1909 metais pastatyta dabartinė bažnyčia pagal architekto J. Dzekonskio projektą.








   Prie bažnyčios pagrindinių vartų pastatyta Lurdo grota. Ją statė gyventojai 1941 prašydami šv. Marijos apsaugoti nuo karo baisybių. 2014 metais grota buvo restauruota.






   Bažnyčia stovi ant kalvos, apačioje teka Ašutis. Jis viduryje miesto išplatėja ir sudaro tvenkinį, tvenkinio krantinės tvarkomos, matosi būsimieji takai. Šilališkiai turės puikią poilsio ir pasivaikščiojimų zoną.




Tiesa, ant magnetuko dar pavaizduoti D. Poškos baubliai. Kadangi jie jau matyti anksčiau ir tada didelio įspūdžio nepaliko, todėl šį kartą prie jų nevažiavome, pasukome link Tauragės.



2019 m. balandžio 25 d., ketvirtadienis

Knyga "Raudona užrašų knygelė"

   Užrašų knygelė su vardais ir adresais. Turiu nuo seno ir aš tokią knygelę. Tiesa, ji ne raudona, bet su užpildyta vardais ir adresais. Adresai kelis kartus nubraukti, perrašyti. Žmonės keičia savo gyvenamas vietas. Kadaise šių adresų labai reikėjo, nes rašydavau laiškus ir man žmonės rašydavo. O dabar elektroniniai laiškai, žinutės, nuotraukos, filmukai išstūmė popierinius laiškus iš mano gyvenimo. Po akimirkos nuo įvykio galiu viską pamatyti, išgirsti, tik kvapo neužuodžiu. Jaučiu nostalgiją seniesiems laiškai. saugau likusius kelis laiškus, taip malonu juos kartais atsiversti ir paskaityti. Prisiminimai nuneša į laiką, kai viskas pasaulyje atrodė gerokai kitaip.

  Sofijos Lundberg "Raudona užrašų knygelė" knygos heroję veda per jos gyvenimą, gaivina prisiminimus apie sutiktus žmones. Kiekvienas knygelėje įrašytas vardas primena tam tikrą gyvenimo laikotarpį, patirtus džiaugsmus ir išgyventą skausmą.

   Sena moteris, versdama užrašų knygelę, rašo savo gyvenimo istoriją vienintelei likusiai gyvai giminaitei - sesers anūkei. Skaitydama knygą pagalvojau, o kiek gi aš žinau apie savo senelių gyvenimus, jų išgyventus jausmus? Labai mažai. Pamenu savo močiutes senas, tvirtas moteris, tik ką jos išgyveno, kokius jausmus patyrė, nepasakojo. Ak, kaip būtų malonu skaityti savo senolių parašytus prisiminimus ir geriau pažinti jų gyvenimus.

   Bet šį kartą skaičiau man svetimos moters prisiminimus ir išgyvenau taip, lyg aš būčiau jos anūkė, lyg man tai būtų skirta. Knyga įtraukė ir nepaleido.



   Šis romanas apie žmogaus likimą, apie senatvę ir mirtį, o labiausiai apie meilę. Man atrodo, kad visą knygą geriausiai apibūdina šie žodžiai:
"Visi nešiojasi meilę, kuri nepraeina... Iki galo neišgyventa meilė, kuri taip ir liko neišsipildžiusi. Visi tokią turi. Ką nors, kas įsikūrė širdyje ir ten užstrigo."

Jei pasiilgote gražaus pasakojimo apie meilę, rekomenduoju "Raudoną užrašų knygelę".



2019 m. kovo 22 d., penktadienis

Ikaro apgaulė: kaip aukštai tu skrisi?

   Kuo skiriasi industrinė ekonomika nuo ryšių ekonomikos? Kokie yra kūrėjai? Kaip tapti menininku? Šiuos ir daugybę kitų klausimų Seth Godin nagrinėja knygoje "Ikaro apgaulė: kaip aukštai tu skrisi?

   Skaičiau knygą ir apimdavo keistas jausmas. Knyga neturi struktūros, nėra vientisa, kartojasi mintys ir teiginiai, dažnai norėjosi pasakyti "sviestas sviestuotas". Bet paskui pagalvojau, jog tai visai kaip su kelionėmis.


   Važiuojant į kelionę reikia pasirengti ir suvokti, kur važiuoji ir ką galėsi pamatyti, kad pasiteisintų lūkesčiai, nes jei tikiesi viduramžių pilių, o randi modernią architektūrą, ar tikiesi baroko, o randi viduramžių pilis, tada nusivili, nes nepasiteisino lūkesčiai.

   Pasirodo ir su knygomis taip pat gali būti. Paskaičiusi instagramoje rekomendaciją, nutariau, jog man ši knyga bus įdomi, tik neatkreipiau dėmesio, jog tai nėra tradicinė knyga. Iš pradžių nustebino trumpi skyreliai ir besikartojančios mintys, tik vis kitais žodžiais išsakytos.
Rodos, rinkau perlų karoliukus iš pabirusio vėrinio. Kiekvienas karoliukas vertingas, bet nematai viso vėrinio grožio.  Taip ir knygoje, kiekvienas skyrelis yra įdomus, pamokantis ar verčiantis susimąstyti, bet visuma per daug chaotiška.

   Beskaitant tuos trumpus skyrelius, susidarė įspūdis, kad skaitau kažkieno Facebook sienos įrašus ir nedaug apsirikau. Knygos pabaigoje radau paaiškinimą - autorius rašo tinklaraštį ir knyga sudaryta iš jo tinklaraščio įrašų.

   Knyga turėtų patikti jaunajai kartai, kuri mėgsta trumpus sakinius, trumpus skyrius. Knygos struktūra pritaikyta jaunajai kartai, tačiau turinys tinkamas visoms amžiaus grupėms ir rekomenduočiau ją paskaityti visiems.

   Seth Godin teigia, kad industrinę ekonomiką šiandien keičia ryšių ekonomika ir mums reikia megzti ryšius. Turime išsilaisvinti iš industrinių draudimų, taisyklių ir tapti menininkais. Meninkais visose srityse, kurti naujus dalykus.

   Dar autorius teigia, kad norint, ką nors daryti, nereikia laukti, o reikia pradėti čia ir dabar, nes po dienos, tavo idėją gali kitas realizuoti.

  Jei norime tapyti, reikia tapyti, jei norime dainuoti, reikia dainuoti, jei norime rašyti, reikia rašyti. Žmogus tobulėja dirbdamas darbą, apie kurį svajoja, nes tik svajodamas geresniu dalininku, muzikantu ar rašytoju netapsi. Ir nesvarbu, kiek turite klausytojų salėje, vos du ar tris. Dainuokite jiems nuoširdžiai,  nes jie yra jūsų nuoširdžiausi gerbėjai. Jei jūsų tekstus skaito  vos keli žmonės, rašykite jiems nuoširdžiai, nes jie jūsų skaitytojai. 

   Mano tinklaraščio įrašus skaito vos keli žmonės, bet žinokite, jog jums - mano tekstų skaitytojai - esu labai dėkinga. 

   Nedrįstantiems pradėti veikti, autorius sako:
   "Taip bijome pasirodyti išpuikę, taip bijome gėdos, jei kas pasakys, kad skraidome per aukštai, taip mus kausto baimė, kad nepritapsime, jog patikime propaganda ir nedarome to, ką gebame."

   S.Godin teigia, kad žmogų labiau ir ilgiau veikia vienas neigiamas atsiliepimas apie jo darbą, nei šimtai teigiamų atsiliepimų ir pagyrimų, todėl jis pataria:
   "Pirma privalai pasirinkti save, o paskui - savo auditoriją.
   Kai sukuri savo kūrinį, kad ir kas tai būtų - paslauga, idėja, bendravimas, spektaklis, susirinkimas,- tai jau padaryta. ką su juo darys auditorija, ne tavo galioje."

Jei vis dar nedrįstate imtis naujovių, paskaitykite "Ikaro apgaulė: kaip aukštai tu skrisi?" ir tikiuosi, ši knyga jus įkvėps naujiems darbams.





2019 m. kovo 20 d., trečiadienis

Dėlionė mažyliui

   Turiu nuostabų anūkėlį, kuris atvažiavęs į svečius nori, kad seneliai su juo žaistų, o žaidimai greitai nusibosta ir nori vis kažko naujo. Kiekvieną kartą sulaukus savo mažojo svečio, suku galvą, kokį žaidimą sugalvoti, kuo galime užsiimti, kad būtų ir įdomu, o tuo pačiu ir kažką naujo vaikas sužinotų, ar išmoktų. Jam labai patinka knygutės, kuriose reikia klijuoti lipdukus. Jau turime ne vieną lipdukais užpildytą knygutę. Knygutės gražios, bet vaikui nebeįdomu, nes lipdukai suklijuoti, tad patikrina, ar dar liko neužklijuotų lipdukų ir deda į šalį. Norėjau išmesti jas, bet pavarčiusi nutariau panaudoti dar kartą ir pagaminti dėliones.

   Taigi pasiruošiau darbo priemones: lipdukų knygutė, storesnis spalvotas popierius, žirklės, klijai, pieštukas, liniuotė ir peiliukas bei pjaustymo kilimėlis, kuriuos turiu nuo seno ir naudoju skrebinimui.


   Iš knygutės išsikirpau paveikslėlį, stengiausi kad papultų kuo mažiau lipdukų, nes jie gali atšokti. Paveikslėlį užklijavau ant spalvoto popieriaus ir  sulyginau kraštus. susibraižiau linijas, per kurias kirpsiu.


   Dėlionė skirta trečius metus skaičiuojančiam žmogeliukui, todėl detales padariau dideles, jei bus per paprasta, visada galima perkirpti dar ir dar kartą, taip padarant daugiau detalių, o dėlionė taps sudėtingesnė.


   Štai kaip atrodo detalės


   Vieną paveiksliuką padalinau į keturias dalis, bus sudėtingesnė dėlionė.


   Dėliones klijavau ant vienspalvio popieriaus, kad kitoje pusėje buvęs paveikslėlis vaiko neblaškytų.


   Štai gavosi penkios dėlionės, dabar laukiu kaip jas įvertins mano mažasis anūkėlis.


   Įdomu, kokius žaidimus jūs kuriate vaikams savo rankomis? Pasidalinkite komentaruose.






2019 m. kovo 6 d., trečiadienis

Tavo antras gyvenimas prasideda...

   Ar jums teko skaityti Laurent Gounelle knygą "Dievas visada keliauja incognito"? Jei taip, tai tikrai žinosite, ko tikėtis skaitant įkvėpiančią istoriją "Tavo antras gyvenimas prasideda supratus, kad gyveni tik kartą". Knygos autorė Raphaelle Giordano romane padeda žmonėms suprasti, kaip nepaskęsti rutinoje, kaip atrasti laimę savo gyvenime, netgi sakyčiau, kaip susikurti naują savo gyvenimą.
 
   Šią knygą galima skaityti kaip įdomų romaną, bet galima ją naudoti ir kaip puikų vadovėlį, mokantį kūrybiškumo. Knygos herojė Kamilė yra tokia kaip ir dauguma iš mūsų: turi šeimą, kurioje dažnai kyla konfliktai, dirba nelabai įdomų darbą, kuriame nėra vertinama. Kasdien viskas tik blogėja ir nematyti jokio šviesos spindulėlio. Kaip iš to išsivaduoti? Kaip atgauti gyvenimo džiaugsmą ir pataisyti santykius šeimoje? Knygoje aprašomas mažų žingsnelių metodas, kurį galima pritaikyti savo gyvenime pilnai, ar tiesiog pasinaudoti atskirais patarimais. Porą patarimų pasižymėjau sau. 
 
   Pirmasis - skleisti vidinę šypseną. Kas tai yra? "Tai šypsena, nukreipta į save ir dovanojanti garsiąją vidinę ramybę. Tai siekiamybė, šventasis Gralis, kuris mums vargšams dvasingumo stokojantiems vakariečiams, dažnai atrodo neįgyvendinama svajonė... O senovėje daoistai mokė tokios šypsenos meno ir aiškino, kad ji - sveikatos, laimės ir ilgaamžiškumo šaltinis. Mat šypsotis sau pačiam - tai lyg pasinerti į meilės vandenyną. Vidinė šypsena ne tik suteikia gaivinančios energijos, bet ir turi nemenką gydymo galią... Kaip išmokti taip šypsotis?... Galite kasdien po keletą minučių treniruotis... Kai tik randate laisvą akimirką, ramiai atsisėskite, įsitaisykite taip, kad kūnas nebūtų įsitempęs, atpalaiduokite žandikaulius - šiek tiek praverkite burną. Sutelkite dėmesį į kvėpavimą ir jo teikiamą fizinį atsipalaidavimą. Branginkite tą gyvybiškai būtiną oro dvelksmą ir įsivaizduokite, kad tai tarsi vidinis masažas. Kaip tik tuo metu galite pajusti vidinę šypseną: jums taps labai gera, palaimingai išnyks visi rūpesčiai, užlies švelni ramybė..."
 
   Vidinę šypseną skleist yra sudėtinga, bet kitas patarimas yra kur kas paprastesnis ir jį naudoju, kai man liūdna, ar esu pavargusi po įtemptos dienos. Knygoje siūloma naudotis įsivaizduojamu fotoaparatu ir visur ieškoti grožio: gatvėje, viešajame transporte, visur kur einate, kreipti dėmesį į gražius, malonius, džiaugsmo teikiančius dalykus. Taip mintyse susikurti teigiamų vaizdų albumą: tai nepaprastai naudinga, stengiantis perprogramuoti protą ir pradėti mąstyti pozityviai. Pradėjusi ieškoti gražių dalykų pastebėjau, kad tai pakelia nuotaiką, mažina nuovargį, o telefonu, kuris visada po ranka,  nufotografavus pastebėtą gražų vaizdą dar ir instagramos albumą galiu papildyti.
 
   Puiki saviugdos knyga, kuri paprastai, neįkyriai duoda patarimus, iš kitos pusės parodo, kad jų įgyvendinimas nėra toks paprastas... Bet paskaitykite patys.




2019 m. vasario 23 d., šeštadienis

Būti (su) ragana

   Turiu prisipažinti, kad pavargus nuo darbų, problemų ir rimtų knygų, man labai patinka paimti lengvą meilės romaną ir maloniai praleisti laiką meilės intrigų sukuryje. Esu bandžiusi skaityti lietuvių autorių meilės romanus, bet nusivyliau, tad dažniausiai poilsiui renkuosi Noros Roberts knygas. 

   Tačiau šiandien noriu parašyti apie lietuvišką meilės romaną. Pažintis su šia knyga prasidėjo ne nuo sudominusio viršelio knygyne, ne nuo eksperto nuomonės ar recenzijos, o nuo pamatyto interviu su autore Lavisa Spell. Ji pasakojo apie savo pirmosios knygos rašymą, jos išleidimo istoriją. Interviu metu autorė minėjo, kad prieš rašydama knygą, ji domėjosi raganomis, magija. Tikriausiai tai ir lėmė mano pasirinkimą, nes pačiai teko bendrauti su keliomis moterimis, kurios save vadina raganomis, tad pasidarė įdomu, kaip rašytoja mato tokias moteris. 

Šalia knygos guli raganų runos, apie jas rašoma knygoje.
  Knygos "Būti (su) ragana" pagrindinė herojė - ragana. Tik ši ragana nėra ta, kurią galiu sutikti gatvėje, o tokia, kuri knygą pavertė "fantasy" kūriniu, jos meilės istorija su vampyru pridėjo knygai meilės romano, net gi erotinio romano atspalvį. 

   Veiksmas įtraukė ir norėjosi sužinoti, kas bus toliau. Na, o ragana, dėl kurios paėmiau knygą į rankas, ji buvo gražus autorės fantazijos vaisius. Jei skaitysite knygą, negalvokite, kad viskas yra tiesa, ne, tai tas pats, kas galvoti, jog Haris Poteris iš tiesų gyvena čia, tarp mūsų. 

   Man pasirodė, kad knyga perpildyta sekso scenų aprašymų. Pirmoje knygos pusėje bandoma palaikyti erotinę įtampą, o antroje pusėje sekso daugiau nei įvykių. Mano lūkesčiai buvo kitokie - aš tikėjausi knygos apie raganą, o gavau erotinį romaną. Perskaičiau, tik supratau, jog vėl ilgai neskaitysiu lietuviškų meilės romanų. Įdomu, ar yra lietuvė autorė, kuri rašo taip pat gerai meilės romanus, kaip Nora Roberts?

   Ar rekomenduočiau skaityti šią knygą? Taip, jei esate lietuvių meilės romanų gerbėja, jei ieškote erotinio romano, tai tada ši knyga jums. Abejoju, ar atsiras vyras, kuris šią knygą skaitys, nes knyga skirta moteriškai auditorijai.


Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...