2020 m. gegužės 5 d., antradienis

Artūras Heilis "Viešbutis"


Sena gera klasika. Kartais labai malonu prie jos grįžti ir ką nors paskaityti. Vakar užverčiau paskutinį „Viešbučio“ puslapį. O gal reikėtų sakyti – užvėriau viešbučio duris?

Vos kelios dienos viešbutyje, bet jame tiek įvykių, tiek aistrų, intrigų ir daugybė viešbučio darbo detalių. Teigiama, kad Artūras Heilis (Arthur Hailey) rinkdamas medžiagą šiai knygai perskaitė 27 knygas apie viešbučių valdymą ir iki smulkmenų žinojo viską apie viešbučius. Knyga įtraukia ir nebepaleidžia nuo pirmo iki paskutinio puslapio.

Viešbutyje sutinkame daugybę žmonių: viešbučio savininką, valdytojo pavaduotoją, vyriausią finansininką, virtuvės šefą ir dar daugybę kitų viešbučio darbuotojų, apie kurių egzistavimą net neįsivaizduojam. Pavyzdžiui - šiukšlių rūšiuotojas. Nežinau, ar kiti viešbučiai turi tokius darbuotojus, bet „Šv. Gregorio“ viešbutyje toks darbuotojas buvo ir, išrinkdamas iš šiukšlių stalo įrankius ir kitus gerus daiktus, viešbučiui per metus sutaupydavo po 40 tūkstančių dolerių.

O koks viešbutis be jo gyventojų, be jų priekaištų, padarytų nuostolių ir ligos priepuolių, kai reikia skubiai suteikti medicininę pagalbą? Nepamiršo autorius konkurentų intrigų ir noro įsigyti viešbutį.

Knygoje sutelpa viskas: viešbučio valdymas, detektyvinė linija, meilės istorija. Čia ne vienas įdomus ir netikėtas siužeto vingis, tad smulkiau nepasakosiu, tik visiems dar neskaičiusiems šios knygos, pasakysiu – verta paskaityti.

2020 m. vasario 6 d., ketvirtadienis

Živilė Galdikienė "Laiškai, kurių tu niekada negausi"


   Pastarąjį pusmetį vis matydavau gerus atsiliepimus apie pirmąją Živilės Galdikienės knygą "Laiškai, kurių tu niekada negausi". Tikriausiai padariau klaidą skaitydama atsiliepimus, nes labai užsikėliau lūkesčius. Perskaičiau knygą ir ... negaliu sakyti, kad nusivyliau. Ne, nenusivyliau, tiesiog mano lūkesčiai buvo kitokie.



   Pirmiausia, skaičiau ir vis laukiau,  kada bus pasakojama apie laiškus, kurie minimi pavadinime. O jų vis nebuvo ir nebuvo, tik paskutinėje knygos dalyje atsirado laiškai... Perskaičius pavadinimą, tikėjausi, kad būtent laiškai bus svarbiausia knygos gija, bet ne, jie tebuvo viena iš mozaikos dedamųjų.

   Viename iš atsiliepimų skaičiau, kad tai pasakojimas apie šimtametę moterų giminės istoriją. Gal ir galima taip pasakyti, nes pasakojime istorijos gijos nusitempia net iki pagrindinės herojės prosenelės gyvenusios prieš šimtą metų, bet nieko nesužinome nei apie senelės gyvenimą, nei apie mamos, todėl tai nėra giminės istorija, tai tik dar viena maža mozaikos dalis moterų gyvenimų istorijoje. Ir puiki niša autorei rašyti kitas knygas apie šias šešėlyje likusias moteris.

   Autorė knygoje palietė dvi retai mūsų literatūroje gvildenamas temas. Viena labai skaudi -  persileidimas, ką moteris išgyvena, netekusi kūdikio, kaip tai atsiliepia sutuoktinių santykiams. Kita tema ne tokia aštri, bet irgi mūsuose aktuali - giminės istorija. Ką mes žinome apie savo tėvus, senelius, prosenelius? Ar reikia domėtis praeitimi? Ar ji mums gali padėti? Temos buvo paliestos, bet norėjosi, kad būtų labiau išvystytos, giliau pasikapstyta, gal kitoje knygoje...

   Didžiausias minusas, kuris man kliūva, skaitant lietuvių autorių knygas, kad veiksmas vyksta „niekur“. Kažkokiame kaime, kažkur prie Vilniaus, kažkokioje kavinėje, kažkokioje gatvėje.  Živilė Galdikienė irgi sau pritaikė lietuvišką tabu - jokių pavadinimų, tik nežinomos kavinės, neaiškūs klubai, kažkur prie Vilniaus. 

   Užsienio autoriai knygose aiškiai parašo, kokiame mieste, kokioje gatvėje vyksta veiksmas. Kavinės, viešbučiai, klubai turi pavadinimus. Kodėl ir lietuviams nenuvedus savo herojų į konkrečią kavinę ar klubą? Kodėl neapgyvedinus konkrečiame name? Pasaulyje rengiami turistiniai maršrutai knygų herojų keliais. O kokiu maršrutu vestų lietuvių autorių knygų herojai? Galiu atsakyti – jokiu.
  Skaitydama knygas visada jaučiasi, kurią vietovę autorius gerai žino, o kurią šiaip sugalvojo, ar turisto gidą apie tą vietovę perskaitė. Knygoje „Laiškai, kurių tu niekada negausi“, geriausiai aprašyta Pervalka. Galiu drąsiai teigti, kad autorė tikrai ilsėjosi Pervalkoje: sėdėjo ant krantinės, stebėjo švyturį. Viskas aprašyta jautriai ir tikroviškai, skaitytojas irgi gali pajusti tą patį, ką išgyveno herojė būdama prie marių.
   
    Visumoje knyga labai lengva skaityti, pasakojimas įtraukiantis. Tiesa, pabaiga, kiek per daug primena pasakos siužetą. Visa knyga kur kas rimtesnė ir "princas ant balto žirgo" priduoda banalumo siužetui, kaip ir nežinia iš kur atsiradusi teta. Jei šių herojų nebūtų, sakyčiau puiki knyga, dabar ji šiek tiek suvelta į galą. Tačiau bendras įspūdis geras ir iš 5 balų duodu 4 balus.
   Kam rekomenduočiau skaityti šią knygą? Vienareikšmiškai - tai knyga skirta moterims. Ko gero ji būtų artima toms, kurios neseniai patyrė persileidimą. Jos drauge su knygos heroje galėtų judėti į priekį, pro tamsius debesis įžvelgti saulės spindulius.

   Knyga patiks ir toms, kurios nori gražios, trumpos istorijos. Knyga vos 190 puslapių, tad nežiūrint jog pasakojimas šokinėja per 100 metų, jis perskaitomas labai greitai.

2020 m. vasario 4 d., antradienis

Elizabeth Gilbert "Pasižadėję"

   Kas skaitė ankstesnę Elizabeth Gilbert knygą "Valgyk, meskis, mylėk" pamena autorės keliones per pasaulį, ieškant dvasinės ramybės po sudėtingų skyrybų. Balyje ji susipažino su brazilu Felipe ir jį įsimylėjo.


   Knygoje "Pasižadėję" toliau pasakojama ši meilės istorija. Autorė gyvena JAV, Felipės verslas išsibarstęs po visą pasaulį: JAV, Brazilijoje, Australijoje, pats gyvena Balyje, todėl jų susitikimai vyksta įvairiose pasaulio šalyse. Felipė dažnai atvyksta į JAV, niekada nepažeidžia vizų rėžimo, bet vieną kartą atvykus, jį sulaiko migracijos tarnybos pareigūnai nes dažni vizitai jiems sukėlė įtarimą, kad Felipė gali būti teroristas. Per ilgas apklausos valandas knygos autorei ir Felipei migracijos pareigūnas pasiūlo susituokti ir gauti leidimą Felipei gyventi ir dirbti JAV. Porai toks pasiūlymas sukėlė šoką, nes jie buvo prisiekę būti kartu, bet nesituokti, nes jų abiejų pirmosios santuokos buvo nesėkmingos. Dabar norėdami būti drauge turėjo rinktis - arba susituokti, arba negyventi JAV. Pora priėmė sprendimą - susituokti, todėl kreipėsi leidimo tuoktis JAV. Leidimo turėjo laukti užsienyje, nes Felipė buvo deportuotas iš JAV. Taupydami pinigus jie pasirinko pietryčių Azijos šalis, ten gyveno ir keliavo beveik metus laiko, kol Felipė buvo pakviestas į JAV konsulatą Australijoje pokalbiui.


   Visą tą laiką autorė, būdama santuokos priešininkė, bandė rasti priežastį, kuri ją paskatintų patikėti santuokos privalumais.


   Skaitydama knygas, bendraudama su įvairių tautų ir įvairaus amžiaus moterimis, ji analizavo santuoką visapusiškai. Kokia santuoka buvo senovėje ir kaip ji keitėsi per šimtmečius? Kokie žmonių lūkesčiai santuokoje? Kaip pasikeičia moterų gyvenimas ištekėjus? Kiek santuokai svarbi aistra? Kas lemia harmoniją santuokoje? Kaip žmonės griauna savo santykius? Kodėl reikalinga santuokos ceremonija?


   Skaitytų knygų sąrašo autorė nepateikė, bet  knygoje daug citatų su autorių pavardėmis ir kūrinių pavadinimais, todėl susidomėjus kažkuria tema, galima paskaityti ir visą kūrinį.


   "Pasižadėję" nėra vien grožinis kūrinys. Čia persipina filosofija, antropologija, istorija su autorės išgyvenimais, patirtimis, jos giminės moterų istorijomis ir kelionėse sutiktų moterų pasakojimais.


   Man labiausiai patiko autorės mintis, kur ji santuoka lygina su bonso medeliu. "Vedybų prigimtis - varžyti. Santuokos energija lyg bonsas - medelis vazonėlyje patrumpintomis šaknimis ir apgenėtomis šakomis. Tik pagalvokite: bonsai gali gyvuoti šimtmečius".


   Taip, santuoka, nežiūrint savo suvaržymų, gali būti ilgalaikė ir nuostabi. Ką jūs manote apie santuoką?

2020 m. sausio 16 d., ketvirtadienis

Santa Montefiore "Greisės gundymas"


   Perskaičiau Santa Montefiore knygą "Greisės gundymas" ir pagalvojau, kad paskutiniu metu mano skaitomose knygose panašus siužetas - jaunajai kartai atskleidžiamos šeimos paslaptys. Nežinau, gal tai sutapimas, kad kelias tokias knygas iš eilės skaičiau, o gal tai kažkokia knygų rašymo mada pastaraisiais metais?


   "Greisės gundymas" prasideda ironiškai pasišaipant iš britų mažo miestelio gyvenimo, todėl pirma mintis buvo, kad Santa Montefiore rašymo stilius pasikeitė, bet greitai pasakojimo stilius tampa pažįstamas ir Greisės istorija įtraukia.


   Greisė žurnale pamato pilies Toskanoje nuotrauką ir nutaria vykti į joje vykstančius kulinarinius kursus, mokytis gaminti itališkų valgių. Greisei 68 metai, todėl jos sprenimas nustebina visą miestelį ir visi pradeda ja rūpintis. Britams labai svarbi kaimynų gerovė ir jų saugumas. Rūpestinga kaimynė paskambina Greisės dukrai ir ją informuoja apie mamos ketinimus vienai vykti į Italiją. Labiausiai visus stebina tai, kad Greisė iki šiol niekur nebuvo išvažiavusi iš miestelio ir staiga sugalvojo skristi į Italiją. Tikriausiai kelionei išleis visas savo santaupas, rūpinosi jie. Todėl nutarė, kad dukra turėtų sulaikyti mamą nuo tokio beprotiško žingsnio.


    Dukra yra sėkminga verslininkė Londone, visai neturinti laiko nei sau, nei savo šeimai, pasiryžta savaitei vykti su mama į Italiją ir drauge pasiima savo paauglę dukrą - Greisės anūkę.

   Atvykę į pilį ir drauge praleisdamos daugiau laiko, moterys suartėja ir per savaitę išsiaiškina Greisės gyvenimo istoriją, kurią ji slėpė nuo savo vyro ir dukros.

   Kaip ir visos Santa Montefiori istorijos, taip ir ši, įtraukia nuo pirmojo sakinio ir nepaleidžia. Paslaptis atskleidžiama lėtai, o intriga išlaikoma iki paskutinio puslapio. Skaičiau ir nenorėjau, kad knyga baigtųsi, bet taip knietėjo sužinoti istorijos pabaigą, kad vos porą dienų prireikė ją įveikti.

Knygą rekomenduoju skaityti, jei norite lengvo atsipalaidavimo, nenorite užkrauti galvos sudėtingomis problemomis, filosofinėmis mintimis ir neieškote aštrių pojūčių. Tai puikus romanas atostogoms ar poilsiui po sunkios darbo savaitės.

2020 m. sausio 4 d., šeštadienis

2019 m. gruodžio 28 d., šeštadienis

Rachel Hore "Savaitė Paryžiuje"


   Kartais svajoji apie atostogas Paryžių, bet aukščiausios jėgos nutaria, kad svajonės dar kurį laiką pabus svajonėmis ir paguldo savaitei į lovą. Gelbėdama savo svajonę, nutariau nors knygą apie Paryžių paskaityti. Taip mano savaitė lovoje praėjo, skaitant Rachel Hore "Savaitė Paryžiuje" knygą. Buvau girdėjusi gerų atsiliepimų apie šią knygą, todėl su įdomumu kibau į ją.


   Pagrindinė knygos pasakojimo gija labai įdomi. Jaunoji smuikininkė Fei vyksta į pirmąjį savo koncertą su orkestru į Paryžių. Prieš išvykdama, ji randa vaikystės kuprinę su Paryžiaus adresu.

   Koks tai adresas? Kodėl Paryžius jai atrodo toks pažįstamas? Žingsnis po žingsnio pradeda aiškėti šeimos paslaptys. Jos tėvų meilės istorija, jų gyvenimas antrojo pasaulinio karo metais Paryžiuje.

   Paaiškėja, kad Fei mama Kitė 1937 metais atvyko į Paryžių mokytis groti pianinu ir pamilo amerikietį gydytoją, už kurio ištekėjo. Paryžiuje karo metais gimė Fei, šeima stengėsi išgyventi vokiečių okupuotame mieste. Kuo daugiau paslapčių išaiškėja, tuo daugiau Fei atmintis sugrąžina trimetės mergaitės prisiminimų.

   Autorė atskleidžia vieną paslaptį po kitos, kurias mažoji Fei buvo pamiršusi. Skaitant knygą, vis jauti autorės keliamą klausimą -  ar reikia žinoti visas paslaptis? Kaip jos gali paveikti mūsų gyvenimą? Ar tikrai viskas pasakoma Fei?

   Knyga man paliko dvejopą įspūdį. Įdomi istorija, nebanaliai parašyta, bet buvo ir šaukštas deguto medaus statinėje. Tai - autorės bandymas į knygą įterpti 1961 metais Paryžiuje vykusių alžyriečių protestus. Šis intarpas, man pasirodė, labai pritemptas ir mažiausiai pavykusi knygos dalis. Kliuvo man ir dar viena pasakojimo dalis, kurioje rašoma apie Fei kelionę į Angliją, bet gal tik man taip pasirodė, tikiuosi kitiems skaitytojams, taip nepasirodys.

   Knygą dešimties balų sistemoje vertinčiau aštuoniais. Rekomenduoju skaityti tiems, kam patinka nebanalios meilės istorijos.

2019 m. gruodžio 10 d., antradienis

Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...