Surink Lietuvą! Šilalė

   Įsibėgėjęs pavasaris vėl pakvietė sėsti į automobilį ir keliauti po Lietuvą. Šį kartą pasukome į Žemaitijos pusę.

   Šilalė - miestas, kuriame dar neteko lankytis ir jei ne magnetukai, kažin kada čia atvykčiau.

   Magnetuką puošia įžymiausių Lietuvos lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno portretai. Mieste jaukiame parkelyje stovi paminklas šiems lakūnas. 1893 metais netoli Šilalės Vytogalos kaime gimė Stasys Girskis (1932 metais jis pasikeitė pavardę į Girėnas). Nežinau, kodėl ant magnetuko pavaizduoti šie lakūnai, ar dėl to, kad paminklas stovi mieste, ar laiko St. Girėną savo kraštiečiu. Vikipedijoje tarp žymių Šilalės žmonių St. Girėno nėra. Nors Vikipedijos straipsnius rašo kas netingi, bet tokius svarbius, miestą pristatančius straipsnius turėtų TIC darbuotojai papildyti ir ištaisyti.

   Turizmo informacijos centro darbuotoja gana liūdnai pasakė, kad mieste nėra lankytinų objektų, bet nenoriu su tuo sutikti. Dar iš tolo važiuodami į miestą, pamatėme raudoną bažnyčios bokštą. Privažiavę arčiau buvome nustebinti ir sužavėti bažnyčios dydžiu ir grožiu. 

   Pasak istorinių šaltinių pirmoji medinė bažnyčia Šilalėje buvo pastatyta XVI amžiuje, XVIII amžiaus viduryje pastatyta mūrinė bažnyčia, 1903 metais ji nugriauta ir 1905-1909 metais pastatyta dabartinė bažnyčia pagal architekto J. Dzekonskio projektą.

   Prie bažnyčios pagrindinių vartų pastatyta Lurdo grota. Ją statė gyventojai 1941 prašydami šv. Marijos apsaugoti nuo karo baisybių. 2014 metais grota buvo restauruota.

   Bažnyčia stovi ant kalvos, apačioje teka Ašutis. Jis viduryje miesto išplatėja ir sudaro tvenkinį, tvenkinio krantinės tvarkomos, matosi būsimieji takai. Šilališkiai turės puikią poilsio ir pasivaikščiojimų zoną.

Tiesa, ant magnetuko dar pavaizduoti D. Poškos baubliai. Kadangi jie jau matyti anksčiau ir tada didelio įspūdžio nepaliko, todėl šį kartą prie jų nevažiavome, pasukome link Tauragės.

Sofija Lundberg "Raudona užrašų knygelė"

   Užrašų knygelė su vardais ir adresais. Turiu nuo seno ir aš tokią knygelę. Tiesa, ji ne raudona, bet su užpildyta vardais ir adresais. Adresai kelis kartus nubraukti, perrašyti. Žmonės keičia savo gyvenamas vietas. Kadaise šių adresų labai reikėjo, nes rašydavau laiškus ir man žmonės rašydavo. O dabar elektroniniai laiškai, žinutės, nuotraukos, filmukai išstūmė popierinius laiškus iš mano gyvenimo. Po akimirkos nuo įvykio galiu viską pamatyti, išgirsti, tik kvapo neužuodžiu. Jaučiu nostalgiją seniesiems laiškai. saugau likusius kelis laiškus, taip malonu juos kartais atsiversti ir paskaityti. Prisiminimai nuneša į laiką, kai viskas pasaulyje atrodė gerokai kitaip.

  Sofijos Lundberg "Raudona užrašų knygelė" knygos heroję veda per jos gyvenimą, gaivina prisiminimus apie sutiktus žmones. Kiekvienas knygelėje įrašytas vardas primena tam tikrą gyvenimo laikotarpį, patirtus džiaugsmus ir išgyventą skausmą.

   Sena moteris, versdama užrašų knygelę, rašo savo gyvenimo istoriją vienintelei likusiai gyvai giminaitei - sesers anūkei. Skaitydama knygą pagalvojau, o kiek gi aš žinau apie savo senelių gyvenimus, jų išgyventus jausmus? Labai mažai. Pamenu savo močiutes senas, tvirtas moteris, tik ką jos išgyveno, kokius jausmus patyrė, nepasakojo. Ak, kaip būtų malonu skaityti savo senolių parašytus prisiminimus ir geriau pažinti jų gyvenimus.

   Bet šį kartą skaičiau man svetimos moters prisiminimus ir išgyvenau taip, lyg aš būčiau jos anūkė, lyg man tai būtų skirta. Knyga įtraukė ir nepaleido.

   Šis romanas apie žmogaus likimą, apie senatvę ir mirtį, o labiausiai apie meilę. Man atrodo, kad visą knygą geriausiai apibūdina šie žodžiai:

"Visi nešiojasi meilę, kuri nepraeina... Iki galo neišgyventa meilė, kuri taip ir liko neišsipildžiusi. Visi tokią turi. Ką nors, kas įsikūrė širdyje ir ten užstrigo."

Jei pasiilgote gražaus pasakojimo apie meilę, rekomenduoju "Raudoną užrašų knygelę".