Kaip smagu po ilgos pertraukos pakeliauti po Lietuvą. Šį kartą patraukėme į Aukštadvarį. Internete radau pažintinį maršrutą po Aukštadvario regioninį parką ir nutariau juo pasinaudoti. Išnagrinėjau žemėlapį ir - į kelią. Pirmas rekomenduojamas sustojimas - Aukštadvario turgaus aikštė. Puiku. Radome turgaus aikštę, net gi turgus veikė, tik gaila, kad jame buvo prekiaujama "second hand" rūbais, o ne kuo nors kitu. Mielai būtume nusipirkę vietinio ūkininko sūrį... Visai greta antrasis miestelio lankytinas objektas - buvęs Domininkonų vienuolynas. Dar daug reikia investuoti į jo galutinį atstatymą, bet įdėtos lėšos ir pastangos jau matyti.
Toliau pabandėme apžiūrėti Aukštadvario dvarą, bet teko pabučiuoti spyną ir nuo vartų, perskaičius užrašą "Privati valda", traukti toliau... Aukštadvario piliakalnio ir hidroelektrinės nebeieškojome, nes po dvarą saugančios spynos, suabejojome, ar prie jų prieisime.
Miestelio pakrašty stūgso Kartuvių (Šibos) kalnas. Gražus ir aukštas kalnas, bet į jį šį kartą neužkopėme, nors manau verta pasidairyti aplink, turėtų būti gražus vaizdas, juk apylinkės sėte nusėtos nuostabiais ežerais ir ežeriukais.
Toliau mūsų kelyje buvo Nikronių akmuo. Ar galite patikėti, kad nuo pagrindinio kelio Vilnius - Marijampolė, net rodyklę radome, rodančią Nikronių akmens kryptį. Nustebino asfaltuotas keliukas link akmens, bet džiaugėmės nelabai ilgai, nes nuvažiavę apie tris kilometrus, atsirėmėme į eilinius vartus ir dar vieną privačią valdą.Teko grįžti atgal ir klausti kelio. Mane visada žavi nuorodų ir rodyklių "gausa" Lietuvoje. Retai kur gali rasti reikiamą objektą, nepasiklausęs vietinių gyventojų, kur tas objektas yra. Šį kartą irgi sustojome prie pirmo namo, kurio kieme matėsi krutantys žmonės ir išsiaiškinome, kur gi tas akmuo. Pasirodo reikia išsukti iš asfaltuoto keliuko į miško keliuką (čia jau prisiminiau, kad Lietuvoje keliauju, juk prie visų įdomių turistinių objektų arba žvyrkeliu, arba miško keliuku reikia važiuoti). Bet po Kauno subombarduotų gatvių, viena kita bala, pasirodė menka kliūtis į tikslą. Štai ir senaisiais laikais garbintas akmuo.
O šį mažesnį akmenį pakeliui pamatėme.
Pabaigai nuvažiavome pasižiūrėti svarbiausio objekto - Strėvos įgriuvos. Paieškų istorija kartojosi: nuo kelio nuveda rodyklė,o toliau eik aplink ežerą ir ieškok, gal ką rasi. Paklausėme tokio "šiltutėlio" vietinio gyventojo apie įgriuvą, bet jis kalbėjo tik rusiškai ir išpasakojo apie visų kaimynų sodybas, aplinkinius ežerus, bet apie jokią įgriuvą nebuvo girdėjęs. Po to užkandžiaujančius tautiečius pabandėme pakalbinti, bet pasirodė, kad jie iš Šilutės ir mums taip pat pagelbėti negalėjo. Laimei pro šalį važiavo Aukštadvario regioninio parko darbuotojai, puolėm po ratais, sustabdėm ir iškvotėme, kur gi įgriuva. Jei bandysite rasti šią įgriuvq, tai galiu pasakyti, nuo pagrindinio kelio nusukę, važiuokite tiesiai 800 metrų miško keliuku, ežeras turi būti jums iš kairės. O įgriuvoje pamatysite prasmegusios prakeiktos karčemos stogą... ir sniego...
Dar ne visus lankytinus objektus pamatėme per šią kelionę, liko "Velnio duobė", Drabužninkų pilkapiai, Strėvos piliakalnis, Bagdanonių hidroelektrinė, bet pasilikome juos vasarai, kai bus žalia ir šilta, tada galėsim gamta pasigėrėti, o gal ir viename iš kokių 10 matytų ežerų pasiteškenti. Tiesa, šiandien buvo nuostabus oras ir buvo nepaprastai malonu prisėsti ant Navos ežero kranto ir grožintis vaizdu išgerti kavos.
Nuostabus pusdienis Aukštadvario regioniniame parke, kurį dar labiau papuošė mėlynais ir gelsvais žiedais pasidabinę pamiškės.
