Kazlų Rūda niekada nebuvo mano lankytinų vietų sąrašo viršuje ir ko gero į ją nenuvažiuočiau, bet buvo dvi priežastys, kurios nuvedė mus į šį miestą. Pirmoji, tai prastas oras ir nesinori važiuoti nei prie jūros, nei prie ežerų, o namie sėdėti per atostogas irgi nesinori. Antroji priežastis, ko gero svarbesnė - žiojuojanti skylė Lietuvos žemėlapyje. Norisi surinkti visus magnetukus ir turėti pilną žemėlapį. Taigi, sėdom į automobilį ir pasukome link Marijampolės senuoju keliu.
Senasis Marijampolės kelias yra nuostabus tuo, kad jis nutiestas per mišką, važiavome ir gėrėjomės aukštais medžiais. Vietomis matosi dideli kirtimai, gaila būtų, jei senosios girios būtų iškirstos ir Lietuva, kadaise garsėjusi kaip neįžengiamas kraštas dėl pelkių ir girių, taptų sausa, nes pelkės jau numelioruotos, ir plika, nes giros sparčiai kertamos.
Laimei, kol kas Kazlų Rūda vis dar apsupta pušynų ir vos pasuki į miesto pakraštį, atsiduri miške.
Magnetuką įsigijome STIHL virvių parke. Gražioje vietoje įsikūręs parkas su 6 trasomis, tik kai mes atvažiavome, jis buvo visiškai tuščias. Nežiūrint to, darbuotojai mus pamatę, nenudžiugo o labai skeptiškai žiūrėjo, kai ėjome link kasos. Tikriausiai svarstė, kurią trasą pasirinksime, bet kai paprašiau magnetuko, mačiau, kaip buvusią įtampą jų veiduose pakeitė šypsenos.
Mes vietoj virvių pasirinkome savarankišką pažintį su Kazlų Rūda. Kazlų Rūdos pavadinimas kildinamas nuo pavardės Kazla. Šios giminės atstovai šiose apylinkėse pradėjo verslą, susijusį su mišku. Jei įsteigė degutinę, o pelkėse radus geležies rūdą, pradėjo lydyti ir kalti geležį. Geležies dirbtuvės buvo vadinamos rudnia, taip pavadinime ir susijungė pavardė ir verslas, kuris toje vietovėje dominavo - Kazlų Rūda.
Netoli Kazlų Rūdos kaimo 1861-1862 metais, nutiesus Peterburgas - Varšuva geležinkelio atšaką nuo Lentvario per Kauną į Virbalį, iškirtus mišką buvo pastatyta geležinkelio stotis.
Ši stotis stovi iki šiol ir yra pats seniausias pastatas Kazlų Rūdoje. Nuo šio pastato pradėjo augti dabartinis Kazlų Rūdos miestas. Tiesa, iki Pirmojo pasaulinio karo čia buvo 10 sodybų, bet besikeičiančios valdžios, įvairios reformos, sklypų formavimas sudarė sąlygas augti gyventojų skaičiui ir 1930 metais čia gyveno 1300 gyventojų.
Geležinkelis visą laiką miestui buvo svarbus ir šiuo metu tai yra didžiausias ir svarbiausias geležinkelio mazgas Lietuvoje. Per parą Kazlų Rūdą pravažiuoja 70 traukinių. Fotografuodama stotį ir aš pamačiau atvažiuojantį traukinį.
Virš geležinkelio bėgių matosi pėsčiųjų viadukas, kurio labai įdomus architektūrinis sprendimas - raudonas viadukas ir laiptai piestiesiems abipus bėgių yra lyg plačia balta juosta apsupti pandusu neįgaliesiems. Man nepavyko gražiai nufotografuoti šio vaizdo, kam įdomu, gali internete rasti nuotraukų.
Mieste yra du paminklai susiję su traukiniais. Vienas - labai mielas medinis traukinukas, skirtas miesto 270 metinėms paminėti.
Kitas paminklas kur kas liūdnesnis, jis skirtas atminti lietuvių trėmimas iš Kazlų Rūdos geležinkelio stoties. Turbūt niekas geriau negali atvaizduoti sulaužytų žmonių gyvenimų, kaip sulaužytas geležinkelio bėgis.
Besidairant po Kazlų Rūdą, pastebėjau, kad čia labai mėgiamas medis ir daug medinių skulptūrų.
Bažnyčia taip pat medinė.
Šalia bažnyčios dar kelios medinės skulptūros ir medinis traukinukas, kurio nuotrauką jau rodžiau.
Medienos pasiūla tikriausiai lėmė ir tai, kad gerai žinomas baldų gamintojas ir prekybininkas IKEA čia įkūrė savo baldų fabriką. Tai didžiulė įmonė, suteikianti virš 700 darbo vietų miestui.
Ir dar prieš išvažiuodami iš miesto, stabtelėjome pasigrožėti tvenkiniu, jame pražydusiomis lelijomis ir trykštančiu fontanu.
Smagiai praleidome laiką. Siūlau važiuojant į Marijampolę iš Kauno, pasukti senuoju keliu ir stabtelėti trumpam Kazlų Rūdoje, pasigerėti medžio drožiniais ir traukiniais. Beje, Kazlų Rūdoje daug kavinių, kur galima skaniai ir nebrangiai pavalgyti.
