Ikaro apgaulė: kaip aukštai tu skrisi?

   Kuo skiriasi industrinė ekonomika nuo ryšių ekonomikos? Kokie yra kūrėjai? Kaip tapti menininku? Šiuos ir daugybę kitų klausimų Seth Godin nagrinėja knygoje "Ikaro apgaulė: kaip aukštai tu skrisi?

   Skaičiau knygą ir apimdavo keistas jausmas. Knyga neturi struktūros, nėra vientisa, kartojasi mintys ir teiginiai, dažnai norėjosi pasakyti "sviestas sviestuotas". Bet paskui pagalvojau, jog tai visai kaip su kelionėmis.

   Važiuojant į kelionę reikia pasirengti ir suvokti, kur važiuoji ir ką galėsi pamatyti, kad pasiteisintų lūkesčiai, nes jei tikiesi viduramžių pilių, o randi modernią architektūrą, ar tikiesi baroko, o randi viduramžių pilis, tada nusivili, nes nepasiteisino lūkesčiai.

   Pasirodo ir su knygomis taip pat gali būti. Paskaičiusi instagramoje rekomendaciją, nutariau, jog man ši knyga bus įdomi, tik neatkreipiau dėmesio, jog tai nėra tradicinė knyga. Iš pradžių nustebino trumpi skyreliai ir besikartojančios mintys, tik vis kitais žodžiais išsakytos.

Rodos, rinkau perlų karoliukus iš pabirusio vėrinio. Kiekvienas karoliukas vertingas, bet nematai viso vėrinio grožio.  Taip ir knygoje, kiekvienas skyrelis yra įdomus, pamokantis ar verčiantis susimąstyti, bet visuma per daug chaotiška.

   Beskaitant tuos trumpus skyrelius, susidarė įspūdis, kad skaitau kažkieno Facebook sienos įrašus ir nedaug apsirikau. Knygos pabaigoje radau paaiškinimą - autorius rašo tinklaraštį ir knyga sudaryta iš jo tinklaraščio įrašų.

   Knyga turėtų patikti jaunajai kartai, kuri mėgsta trumpus sakinius, trumpus skyrius. Knygos struktūra pritaikyta jaunajai kartai, tačiau turinys tinkamas visoms amžiaus grupėms ir rekomenduočiau ją paskaityti visiems.

   Seth Godin teigia, kad industrinę ekonomiką šiandien keičia ryšių ekonomika ir mums reikia megzti ryšius. Turime išsilaisvinti iš industrinių draudimų, taisyklių ir tapti menininkais. Meninkais visose srityse, kurti naujus dalykus.

   Dar autorius teigia, kad norint, ką nors daryti, nereikia laukti, o reikia pradėti čia ir dabar, nes po dienos, tavo idėją gali kitas realizuoti.

  Jei norime tapyti, reikia tapyti, jei norime dainuoti, reikia dainuoti, jei norime rašyti, reikia rašyti. Žmogus tobulėja dirbdamas darbą, apie kurį svajoja, nes tik svajodamas geresniu dalininku, muzikantu ar rašytoju netapsi. Ir nesvarbu, kiek turite klausytojų salėje, vos du ar tris. Dainuokite jiems nuoširdžiai,  nes jie yra jūsų nuoširdžiausi gerbėjai. Jei jūsų tekstus skaito  vos keli žmonės, rašykite jiems nuoširdžiai, nes jie jūsų skaitytojai. 

   Mano tinklaraščio įrašus skaito vos keli žmonės, bet žinokite, jog jums - mano tekstų skaitytojai - esu labai dėkinga. 

   Nedrįstantiems pradėti veikti, autorius sako:

   "Taip bijome pasirodyti išpuikę, taip bijome gėdos, jei kas pasakys, kad skraidome per aukštai, taip mus kausto baimė, kad nepritapsime, jog patikime propaganda ir nedarome to, ką gebame."

   S.Godin teigia, kad žmogų labiau ir ilgiau veikia vienas neigiamas atsiliepimas apie jo darbą, nei šimtai teigiamų atsiliepimų ir pagyrimų, todėl jis pataria:

   "Pirma privalai pasirinkti save, o paskui - savo auditoriją.

   Kai sukuri savo kūrinį, kad ir kas tai būtų - paslauga, idėja, bendravimas, spektaklis, susirinkimas,- tai jau padaryta. ką su juo darys auditorija, ne tavo galioje."

Jei vis dar nedrįstate imtis naujovių, paskaitykite "Ikaro apgaulė: kaip aukštai tu skrisi?" ir tikiuosi, ši knyga jus įkvėps naujiems darbams.

Dėlionė mažyliui

   Turiu nuostabų anūkėlį, kuris atvažiavęs į svečius nori, kad seneliai su juo žaistų, o žaidimai greitai nusibosta ir nori vis kažko naujo. Kiekvieną kartą sulaukus savo mažojo svečio, suku galvą, kokį žaidimą sugalvoti, kuo galime užsiimti, kad būtų ir įdomu, o tuo pačiu ir kažką naujo vaikas sužinotų, ar išmoktų. Jam labai patinka knygutės, kuriose reikia klijuoti lipdukus. Jau turime ne vieną lipdukais užpildytą knygutę. Knygutės gražios, bet vaikui nebeįdomu, nes lipdukai suklijuoti, tad patikrina, ar dar liko neužklijuotų lipdukų ir deda į šalį. Norėjau išmesti jas, bet pavarčiusi nutariau panaudoti dar kartą ir pagaminti dėliones.

   Taigi pasiruošiau darbo priemones: lipdukų knygutė, storesnis spalvotas popierius, žirklės, klijai, pieštukas, liniuotė ir peiliukas bei pjaustymo kilimėlis, kuriuos turiu nuo seno ir naudoju skrebinimui.

   Iš knygutės išsikirpau paveikslėlį, stengiausi kad papultų kuo mažiau lipdukų, nes jie gali atšokti. Paveikslėlį užklijavau ant spalvoto popieriaus ir  sulyginau kraštus. susibraižiau linijas, per kurias kirpsiu.

   Dėlionė skirta trečius metus skaičiuojančiam žmogeliukui, todėl detales padariau dideles, jei bus per paprasta, visada galima perkirpti dar ir dar kartą, taip padarant daugiau detalių, o dėlionė taps sudėtingesnė.

   Štai kaip atrodo detalės

   Vieną paveiksliuką padalinau į keturias dalis, bus sudėtingesnė dėlionė.

   Dėliones klijavau ant vienspalvio popieriaus, kad kitoje pusėje buvęs paveikslėlis vaiko neblaškytų.

   Štai gavosi penkios dėlionės, dabar laukiu kaip jas įvertins mano mažasis anūkėlis.

   Įdomu, kokius žaidimus jūs kuriate vaikams savo rankomis? Pasidalinkite komentaruose.

Tavo antras gyvenimas prasideda...

   Ar jums teko skaityti Laurent Gounelle knygą "Dievas visada keliauja incognito"? Jei taip, tai tikrai žinosite, ko tikėtis skaitant įkvėpiančią istoriją "Tavo antras gyvenimas prasideda supratus, kad gyveni tik kartą". Knygos autorė Raphaelle Giordano romane padeda žmonėms suprasti, kaip nepaskęsti rutinoje, kaip atrasti laimę savo gyvenime, netgi sakyčiau, kaip susikurti naują savo gyvenimą.
 

   Šią knygą galima skaityti kaip įdomų romaną, bet galima ją naudoti ir kaip puikų vadovėlį, mokantį kūrybiškumo. Knygos herojė Kamilė yra tokia kaip ir dauguma iš mūsų: turi šeimą, kurioje dažnai kyla konfliktai, dirba nelabai įdomų darbą, kuriame nėra vertinama. Kasdien viskas tik blogėja ir nematyti jokio šviesos spindulėlio. Kaip iš to išsivaduoti? Kaip atgauti gyvenimo džiaugsmą ir pataisyti santykius šeimoje? Knygoje aprašomas mažų žingsnelių metodas, kurį galima pritaikyti savo gyvenime pilnai, ar tiesiog pasinaudoti atskirais patarimais. Porą patarimų pasižymėjau sau. 

 

   Pirmasis - skleisti vidinę šypseną. Kas tai yra? "Tai šypsena, nukreipta į save ir dovanojanti garsiąją vidinę ramybę. Tai siekiamybė, šventasis Gralis, kuris mums vargšams dvasingumo stokojantiems vakariečiams, dažnai atrodo neįgyvendinama svajonė... O senovėje daoistai mokė tokios šypsenos meno ir aiškino, kad ji - sveikatos, laimės ir ilgaamžiškumo šaltinis. Mat šypsotis sau pačiam - tai lyg pasinerti į meilės vandenyną. Vidinė šypsena ne tik suteikia gaivinančios energijos, bet ir turi nemenką gydymo galią... Kaip išmokti taip šypsotis?... Galite kasdien po keletą minučių treniruotis... Kai tik randate laisvą akimirką, ramiai atsisėskite, įsitaisykite taip, kad kūnas nebūtų įsitempęs, atpalaiduokite žandikaulius - šiek tiek praverkite burną. Sutelkite dėmesį į kvėpavimą ir jo teikiamą fizinį atsipalaidavimą. Branginkite tą gyvybiškai būtiną oro dvelksmą ir įsivaizduokite, kad tai tarsi vidinis masažas. Kaip tik tuo metu galite pajusti vidinę šypseną: jums taps labai gera, palaimingai išnyks visi rūpesčiai, užlies švelni ramybė..."
 

   Vidinę šypseną skleist yra sudėtinga, bet kitas patarimas yra kur kas paprastesnis ir jį naudoju, kai man liūdna, ar esu pavargusi po įtemptos dienos. Knygoje siūloma naudotis įsivaizduojamu fotoaparatu ir visur ieškoti grožio: gatvėje, viešajame transporte, visur kur einate, kreipti dėmesį į gražius, malonius, džiaugsmo teikiančius dalykus. Taip mintyse susikurti teigiamų vaizdų albumą: tai nepaprastai naudinga, stengiantis perprogramuoti protą ir pradėti mąstyti pozityviai. Pradėjusi ieškoti gražių dalykų pastebėjau, kad tai pakelia nuotaiką, mažina nuovargį, o telefonu, kuris visada po ranka,  nufotografavus pastebėtą gražų vaizdą dar ir instagramos albumą galiu papildyti.
 

   Puiki saviugdos knyga, kuri paprastai, neįkyriai duoda patarimus, iš kitos pusės parodo, kad jų įgyvendinimas nėra toks paprastas... Bet paskaitykite patys.