Utena

   Keletą metų mes su vyru juokėmės, kad važiavome į Uteną ir jos neradome. Atrodo, žiūri į žemėlapį, miestas yra pažymėtas ir ne koks mažas kaimelis, o apskrities centras, bet...

   Pirmą kartą į Uteną planavome užsukti, grįždami iš Aukštaitijos nacionalinio parko. Važiavome, važiavome, pakliuvome į didžiulius kelio remonto darbus, mus rodyklės vedė aplinkeliais ir, išvažiavę į sutvarkytą kelią, supratome, kad Utena liko kažkur, aplinkelis pro Uteną nevedė.

   Kitą kartą nutarėme sustoti Utenoje pavalgyti, grįžtant iš Zarasų. Hmm... Pravažiavome visą miestą ir nepamatėme jokios kavinės. Net nepastebėjome kažkokios ryškesnės, išskirtinės vietos, kur galėtum pasakyti - centrinė miesto dalis, miesto širdis.

   Šiemet Kaune Hanza dienų metu pamatėme visą eilę palapinių, kuriose buvo įsikūrę įvairių Lietuvos vietų turizmo informacijos centrai. Ten radome daug naudingos medžiagos savo kelionėms po Lietuvą, labiausiai sudomino Utenos turizmo informacijos centro darbuotojai. Su jais labai smagiai pabendravome, gavome krūvą žemėlapių ir lankstinukų, interaktyvų atviruką su gražiais Utenos vaizdais. Nutarėme dar kartą paieškoti Utenos.

   Taigi, sėdome į automobilį ir patraukėme į Uteną, šį kartą jau su miesto žemėlapiu rankose. Atvažiavę į miestą buvome nustebinti didžiulio automobilių kiekio. Susidarė įspūdis, kad visi uteniškiai sėdi automobiliuose ir visur su jais važinėja. Miesto autobuso nepamatėme nei vieno. Įdomu, ar jie apskritai važinėja? Dviračių takų Utenoje nepastebėjau, kaip ir dviratininkų. Miestas nėra didelis ir tikrai daug kas važinėtų dviračiais, bet tokiame automobilių sraute ir gana siaurose gatvėse, matyt, dviratininkai jaučiasi nesaugiai.

   Kaip žinia, Utena buvo senojo trakto Sant Peterburgas - Varšuva viduryje. XIX amžiaus viduryje pastatyta pirmos klasės arklių pašto stotis, kur dabar įsikūrusi miesto dailės mokykla. Tuo metu Utena buvo svetingesnė pravažiuojantiems keliautojams, nei dabartinė. Paklausite, kodėl? Todėl, kad senoji pašto stotis yra didelis pastatas net ir šiems laikams, jis gerai matosi ir lengva rasti, sustoti pailsėti, pavalgyti. Dabar važiuojant tuo pačiu A6 keliu arba J.Basanavičiaus gatve, sudėtinga rasti, kur sustoti pailsėti ir pavalgyti.

   Pervažiavome visą gatvę, bet nepastebėjome nei lauko skėčių prie kavinių, nei kavinių iškabų. Supratau, kad reikia iš anksto internete susirasti kavinių adresus ir tada ieškoti konkrečios vietos, nes pravažiuojant nieko nepastebėjome. Bet tiesą sakant, mes buvome nusiteikę pabūti gamtoje ir labai dėl to nesisielojome, nepuolėme ieškoti kavinių internete, o pasukome link Dauniškio ežero. Mums labai patiko gražiai sutvarkyta ežero pakrantė, nedidelis paplūdimys ir mums pasisekė, nes atvykome kaip tik tuo metų, kai pradėjo veikti muzikinis fontanas. Ne iš karto supratome, kur taip garsiai groja muzika, bet nuo mašinų aikštelės artėdami prie ežero pamatėme įspūdingą vaizdą. Turiu vos kelias nuotraukas, nes pradžioje gėrėjausi fontanu ir net pamiršau nufotografuoti :)

   Dar kurį laiką pasivaikščiojome krantine, pasimėgavome geru oru ir patraukėme į Utenos saldumynų rojų - kavinę "Vanilinis dangus". Pasisaldinę gyvenimą keksiuku su kava, judėjome toliau.

   Muziejai mūsų nedomino, todėl nutarėme aplankyti Šeimyniškių atodangą su konglomerato uola. Konglomeratas, tai nuosėdinių uolienų luitai. Jie yra susidarę iš molio ir akmenukų. Šiuo metu konglomeratas yra paskelbtas gamtos paveldo objektu ir saugomas. 

   Jis po truputį nuo lietaus, sniego poveikio trupa, tad gali būti, jog vieną dieną jo tiesiog neliks, todėl jei įdomu, reikia pasižiūrėti dabar, neatidėliojant tolimai ateičiai.

   Savo kelionę po gamtos objektus baigėme Lajų take, kuris pakeliui į namus. Lajų taką, tikriausiai, jau visi aplankė, tad nieko naujo neparodysiu ir nepapasakosiu. 

Žvejo dukrų paieška

   Mano vyras vaikystėje su tėvais poilsiaudavo Šventojoje "Energetiko" poilsiavietėje, todėl jis iki šiol jaučia sentimentus Šventajai. Jo dėka ir aš pamėgau šį nedidelį kurortą ir net kelias vasaras iš eilės rinkomės poilsį Šventojoje.

   Vakar sugalvojome, kad reikia vėl nuvažiuoti į Šventąją, susirasti pajūryje stovinčias "Žvejo dukras", jas nufotografuoti, po to pasideginti ir išsimaudyti jūroje.

   Atvažiavę pasivaikščiojome pagrindine gatve, pasidžiaugėme atnaujintais nameliais, renovuotais pastatais, vis dar puikiai gyvuojančiu "Paršelių rojumi", neskęstančiu "Titaniku", ir net radome gerokai aptrupėjusį laivą prie "Galeros". Tada pro "Energetiką" patraukėme link jūros. Nutarėme, kad eisime palei vandenį į Palangos pusę ir ieškosime skulptūros.

   Vos atėjome į pliažą, pradėjo lyti lietus. Virš mūsų kabojo tamsus, bet nedidelis debesis, nutarėme, kad greitai nuslinks. Šiaip mes visada esame pasiruošę lietui: mašinoje turime lietsargį ir vienkartinius plonus lietpalčius. Taip, viską turime, tik viskas mašinoje kitame miestelio gale, todėl teko ieškoti pastogės. Įlindome į lauko kavinę, tiksliau, į pliažo kavinę-palapinę. Nusipirkom traškučių, pakramsnojome ir po kokių dešimties minučių patraukėme tolyn, nes lietus apstojo. 

   Deja, nuėjome visai netoli - mums kelią pastojo Šventoji upė. Ne labai plati, bet gili, nei tiltelio, nei brastos nėra. Teko grįžti atgal į miestelį, tiltu pereiti upę. Eidami tiltu, pamatėme krantinę. Niekada ten nevaikščiojom ir nežinojome apie ją. Kelių metrų pločio betoninė krantinė, nuo vandens atitverta metaline tvorele ir kas keli metrai stovi metaliniai stulpeliai. Aptarinėdami, kas čia per krantinė, prisiminėme, kad čia buvo žvejų kolūkis, ar artelė, o tie stulpeliai visai ne stulpeliai, o knechtai ir prie jų švartuodavo laivelius, ar valtis. Dabar uosto teritorija apaugusi žolynais, krūmynais, ją išvalius, galima būtų panaudoti vandens pramogoms. Keista, kad toks didelis vandens plotas dar neišnaudotas.

   Taip mums beplepant apie uosto likimą ir einant krantine, vėl pradėjo lyti. Lietus ne stiprus, o ir pasislėpti nėra kur, todėl judėjome pirmyn. Priėjome Prieplaukos gatvę ir pasukome link jūros. Lietus sustiprėjo, visi žmonės skubėjo iš pliažo, tik mes yrėmės prieš srovę, nes nutarėme nors pabraidžioti jūroje. Vos spėjome įbristi į vandenį, kai netoliese dangus nušvito nuo žaibo ir trenkė Perkūnas. Supratom, kad gamtos stichijos neleis mums pasimėgauti maudynėmis ir nufotografuoti skulptūrą - nes tai lietų atsiunčia, tai kelią upe pertveria, jei dar nesusipratome, tai ir perkūnas trankytis pradėjo. Ištraukėm iš kuprinės rankšluosčius, juos panaudojome vietoj lietpalčių ir su paskutiniais poilsiautojais išėjome iš pliažo. Lietus jau ne lijo, bet pliaupė, todėl pasukome į artimiausią kavinę ir nutarėme papietauti, tikėdamiesi, kad per ta laiką išsigiedrys. Ilgokai teko laukti maisto, užtai prasisklaidė debesys ir, išėję iš kavinės, pamatėme, kad lietus nebelyja. Nutarėme dar kartą pabandyti nusigauti iki Žvejo dukrų, tik nerizikavome daugiau eiti prie jūros be lietsargio. Nuėjome iki mašinos ir jau su mašina grįžome į tą pačią vietą, kurioje pietavome. Vyras liko mašinoje, o aš pasiėmiau lietpaltį, telefoną ir patraukiau link jūros. Eidama vėl išgirdau besiartinantį griaustinį, tik su visu ožiaragišku užsispyrimu nutariau negrįžti atgal, kol nenufotografuosiu skulptūros. Perkūnas, matyt, nesitikėjo tokio akiplėšiškumo, todėl nutarė pasitrankyti kitoje vietoje. O aš ėjau pakrantę ir ieškojau merginų. JŲ NĖRA! Turi būti, pati save įtikinėjau, internete neradau jokios informacijos, kad būtų demontuotos ar restauruojamos. Priėjau upę tik jau iš kitos pusės, bet skulptūrų nesimatė. Nutariau užlipti ant kopų ir pasidairyti, jei nepamatysiu, teks nosį nukabinus grįžti be nuotraukos. Tarp kopų pamačiau medinį takelį, juo pakilau į viršų ir... prieš mane stovėjo jos - Žvejo dukros! Štai, pasigrožėkite - Zuzanos Pranaitytės 1982 metais sukurta nuostabi skulptūra - "Žvejo dukros". Vien dėl jų, nuostabių merginų, žiūrinčių į jūrą ir laukiančių savo tėvo, verta atvykti į Šventąją.