Kartais svajoji apie atostogas Paryžių, bet aukščiausios jėgos nutaria, kad svajonės dar kurį laiką pabus svajonėmis ir paguldo savaitei į lovą. Gelbėdama savo svajonę, nutariau nors knygą apie Paryžių paskaityti. Taip mano savaitė lovoje praėjo, skaitant Rachel Hore "Savaitė Paryžiuje" knygą. Buvau girdėjusi gerų atsiliepimų apie šią knygą, todėl su įdomumu kibau į ją.
Pagrindinė knygos pasakojimo gija labai įdomi. Jaunoji smuikininkė Fei vyksta į pirmąjį savo koncertą su orkestru į Paryžių. Prieš išvykdama, ji randa vaikystės kuprinę su Paryžiaus adresu.
Koks tai adresas? Kodėl Paryžius jai atrodo toks pažįstamas? Žingsnis po žingsnio pradeda aiškėti šeimos paslaptys. Jos tėvų meilės istorija, jų gyvenimas antrojo pasaulinio karo metais Paryžiuje.
Paaiškėja, kad Fei mama Kitė 1937 metais atvyko į Paryžių mokytis groti pianinu ir pamilo amerikietį gydytoją, už kurio ištekėjo. Paryžiuje karo metais gimė Fei, šeima stengėsi išgyventi vokiečių okupuotame mieste. Kuo daugiau paslapčių išaiškėja, tuo daugiau Fei atmintis sugrąžina trimetės mergaitės prisiminimų.
Autorė atskleidžia vieną paslaptį po kitos, kurias mažoji Fei buvo pamiršusi. Skaitant knygą, vis jauti autorės keliamą klausimą - ar reikia žinoti visas paslaptis? Kaip jos gali paveikti mūsų gyvenimą? Ar tikrai viskas pasakoma Fei?
Knyga man paliko dvejopą įspūdį. Įdomi istorija, nebanaliai parašyta, bet buvo ir šaukštas deguto medaus statinėje. Tai - autorės bandymas į knygą įterpti 1961 metais Paryžiuje vykusių alžyriečių protestus. Šis intarpas, man pasirodė, labai pritemptas ir mažiausiai pavykusi knygos dalis. Kliuvo man ir dar viena pasakojimo dalis, kurioje rašoma apie Fei kelionę į Angliją, bet gal tik man taip pasirodė, tikiuosi kitiems skaitytojams, taip nepasirodys.
Knygą dešimties balų sistemoje vertinčiau aštuoniais. Rekomenduoju skaityti tiems, kam patinka nebanalios meilės istorijos.
