Rachel Hore "Savaitė Paryžiuje"

   Kartais svajoji apie atostogas Paryžių, bet aukščiausios jėgos nutaria, kad svajonės dar kurį laiką pabus svajonėmis ir paguldo savaitei į lovą. Gelbėdama savo svajonę, nutariau nors knygą apie Paryžių paskaityti. Taip mano savaitė lovoje praėjo, skaitant Rachel Hore "Savaitė Paryžiuje" knygą. Buvau girdėjusi gerų atsiliepimų apie šią knygą, todėl su įdomumu kibau į ją.

   Pagrindinė knygos pasakojimo gija labai įdomi. Jaunoji smuikininkė Fei vyksta į pirmąjį savo koncertą su orkestru į Paryžių. Prieš išvykdama, ji randa vaikystės kuprinę su Paryžiaus adresu.

   Koks tai adresas? Kodėl Paryžius jai atrodo toks pažįstamas? Žingsnis po žingsnio pradeda aiškėti šeimos paslaptys. Jos tėvų meilės istorija, jų gyvenimas antrojo pasaulinio karo metais Paryžiuje.

   Paaiškėja, kad Fei mama Kitė 1937 metais atvyko į Paryžių mokytis groti pianinu ir pamilo amerikietį gydytoją, už kurio ištekėjo. Paryžiuje karo metais gimė Fei, šeima stengėsi išgyventi vokiečių okupuotame mieste. Kuo daugiau paslapčių išaiškėja, tuo daugiau Fei atmintis sugrąžina trimetės mergaitės prisiminimų.

   Autorė atskleidžia vieną paslaptį po kitos, kurias mažoji Fei buvo pamiršusi. Skaitant knygą, vis jauti autorės keliamą klausimą -  ar reikia žinoti visas paslaptis? Kaip jos gali paveikti mūsų gyvenimą? Ar tikrai viskas pasakoma Fei?

   Knyga man paliko dvejopą įspūdį. Įdomi istorija, nebanaliai parašyta, bet buvo ir šaukštas deguto medaus statinėje. Tai - autorės bandymas į knygą įterpti 1961 metais Paryžiuje vykusių alžyriečių protestus. Šis intarpas, man pasirodė, labai pritemptas ir mažiausiai pavykusi knygos dalis. Kliuvo man ir dar viena pasakojimo dalis, kurioje rašoma apie Fei kelionę į Angliją, bet gal tik man taip pasirodė, tikiuosi kitiems skaitytojams, taip nepasirodys.

   Knygą dešimties balų sistemoje vertinčiau aštuoniais. Rekomenduoju skaityti tiems, kam patinka nebanalios meilės istorijos.

Tamsios naktys - haiku

Tamsiosios naktys

Šviesose skendinti Žemė

Žvaigždžių nematyti

Skarelė lange

Rudens dargana

Gėlėta skarelė lange

Tuščias kelias

Nori būti kūrybingas ? Vok, kaip menininkas

   Jei man reikėtų vienu sakiniu apibūdinti Austin Kleon knygą  „Vok kaip menininkas“, tai pasakyčiau, kad tai nedidelė kvadrato formos knyga, kurioje gausu iliustracijų ir dešimt patarimų, kaip būti kūrybingu.

    Nuostabu tai, kad autorius ne tik dalina patarimus, bet pats juos knygoje realizuoja. 

   Svarbiausias patarimas -  vok kaip menininkas. Kokia gi tai vagystė, kuo ji ypatinga? 

   Austin Kleon teigia, kad nieko šiame pasaulyje nėra naujo. Jis cituoja Bibliją, kur rašoma: „kas buvo, tas vėl bus; kas padaryta, tas vėl bus daroma. Nieko naujo nėra po saule.“ (EKL 1:9). Todėl reikia kūrybingai žvelgti į jau sukurtus darbus, iš jų semtis įkvėpimo, išradingai perkurti ir taip sukurti  savo originalų kūrinį. Kopijuoti vieną menininko darbą – plagijatas, pasinaudoti daugelių šaltinių – naujas kūrinys.

   Knygoje „Vok kaip menininkas“ kaip ir nėra nieko naujo.  Daugybė citatų, kitų autorių minčių ir idėjų sujungta į vieną patarimų knygą, bet ši knyga yra naujas kūrinys tapęs bestseleriu.  Taigi, patarimas yra labai veiksmingas 😊

Štai visi 10 patarimų:

1. Vok kaip menininkas
2. Norėdamas pradėti nelauk, kol sužinosi, kas esi
3. Parašyk knygą, kurią norėtum skaityti
4. Naudokis savo rankomis
5. Šalutiniai projektai ir hobiai yra svarbūs
6. Paslaptis: kurk gerus darbus ir dalinkis kais su kitais žmonėmis
7. Geografija nebėra mūsų valdovė
8. Būk malonus. (Pasaulis yra didelis kaimas)
9. Būk nuobodus. (tik taip ką nors nuveiksi)
10. Kūrybingumas – tai saikas.
    

   Likusių patarimų plačiau nekomentuosiu, tik pasakysiu, kad su dideliu malonumu per vieną vakarą perskaičiau šią knygą ir dar ne kartą pavartysiu, nes joje gausu įdomių minčių.

Vasaros audra

Vasaros audra.

Bangos neša į krantą

Gintaro pilį

Vėlinių naktis. Haiku

Vėlinių naktis.

Žvakių kilimai žymi

Tamsoje kapinaites...

Kauno senųjų troleibusų paroda

   Jau beveik metai laiko Kauno gatvėmis važinėja įvairiais piešiniais papuošti troleibusai. Taip į užtarnautą poilsį kauniečiai išlydi senus troleibusus, sakydami: "Atia, senienos. Sveikos, naujienos". 

Kauną jau pasiekė pirmieji nauji troleibusai, ta proga Savanorių prospekte buvo surengta senųjų troleibusų paroda.

Spalvingi troleibusai, išrikiuoti Savanorių prospekte, atrodė lyg margi karoliai išberti gatvės pakraštyje

Dideli ir maži apžiūrinėjo troleibusus

   Diena apniukusi, dangus pilkas, bet tai negąsdino žmonių ir jie šeimomis judėjo iš įvairių miesto pusių paskutinį kartą pažvelgti į spalvingus troleibusus.
   Troleibusus puošiantys piešiniai yra susiję su Kaunu, jo istorija, svarbiomis miestui vietomis. Kai kurie piešiniai nuteikia labai linksmai, kaip Velnias gundantis puodeliu kavos ir atstovaujantis Velnių muziejų, o ant troleibuso perkeltas IX forto memorialo vaizdas primena labai skausmingą Kauno istorijos laikotarpį. 

Iš Velnių muziejaus ištrūkęs velniukas mėgaujasi kava

O šis velnias užsimerkia ir mato pragaro liepsnas...

Kauniečius grįžtančius iš pajūrio iš tolo pasitinka IX forto memorialas

   Su Kauno istorija susiję dar keli troleibusai: pogrindinė spaustuvė, puikieji "Pieno centro" ledai, šokolado ir saldainių dirbtuvės Kaune "Abrikos", ledo ritulio istorijai skirtas troleibusas primena, kaip seniai kauniečiai mėgsta šią sporto šaką.

Pogrindinei spaustuvei skirtas troleibusas

Šokolado ir saldainių dirbtuvėms "Abrikos" veikusioms 1918-1940 metais Kaune atminimui skirtas troleibusas

Tarpukaryje garsėjo "Pienocentro" ledai

Ar žinojote, kad kauniečiai ledo ritulį žaidžia nuo 1922 metų?

Šiek tiek vėlesnę istoriją primena troleibusai su garsiuoju "Šileliu", "Silvos" kojinėmis ir iki šiol mėgiama ir lankoma spurgine. Tiesa, šiame troleibusų parade nemačiau spurgomis puošto troleibuso, bet jį pavyko nufotografuoti vasarą. 

"Šilelis" buvo gaminamas nuo 1953 iki 1995 metų

Tikriausiai visi Lietuvos vyrai mielai nešiojo "Silvos" kojines 

Vyresnieji kauniečiai pamena senuosius "inkariukus"

Senoji spurginė Laisvės alėjoje iki šios dienos veikia ir traukia visus miesto turistus  

Troleibusai primena įdomias miesto vietas, tokias kaip Kauno ąžuolynas, Kauno marios, keletas troleibusų skirti kultūrai ir turizmui: artėjantiems 2022 metams, kai Kaunas taps Europos kultūros sostine, Kauno lėlių teatrui, turizmu Kaune besirūpinančiam Kauno TIC, kuris labiau žinomas kaip haštagas #kaunastic.

Kauno ąžuolynui skirtas troleibusas

Kauno marių troleibusas

Saugomų gyvūnų troleibusas

Baltas troleibusas kairėje - labai senas retro troleibusas, dešinėje - naujasis troleibusas. Tokie greitu metu visi važinės mieste. Viduryje stovi BC "Žalgiris" troleibusas. 

Kauniukas - mielas gyvunėlis kviečiantis vaikus pažinti Kauną

Sportininkų troleibusas

Riedučių mylėtojų troleibusas

Dauguma troleibusų buvo tušti, galima buvo į juos įlipti, prisėsti pailsėti. Kauno lėlių teatro troleibusas buvo pilnas keleivių - lėlių ir vaikų. Dar poroje troleibusų galima buvo pamatyti nuotraukas, kuriose užfiksuotos troleibusų dekoravimo akimirkos.

Lėlių teatro aktorė rodė kaip valdomos lėlės.

Lėlių teatro troleibusas

Šiame troleibuse apžiūrėjau nuotraukų parodą

Nuotraukų stendas

Kadangi aš nesu profesionali fotografė, nerizikavau savo gyvybe, kaip tikras profesionalas tą darė, todėl visų troleibusų šiame fotoreportaže neparodysiu, tikiuosi, kad šis žmogus liko gyvas ir mes interneto platybėse išvysime jo nuotraukas.

Drąsu eiti Savanorių prospekto viduriu tarp mašinų ir fotografuoti troleibusus.

Troleibusų paroda truko tris valandas, visi  norintys galėjo pasigėrėti, nusifotografuoti. Gaila, kad troleibusai bus nurašyti ir gatvėse jų nebematysime.

Bobų vasara

Bobų vasara-
Apkabinimas šiltas
Rudens vėsoje.

Malūno sparnai - haiku

malūno sparnai-
juodos duonos kepalas
ant mano stalo

Putino uogos - haiku

putino uogos -
parko raudoni karoliai...
puošiasi miestas

Surink Lietuvą! Šalčininkai

Šalčininkų magnetuko paieška nuvedė į pietryčių Lietuvą. Kiekvieną krtą važiuodami toliau, stengiamės pamatyti kaip galima daugiau įdomių vietų, esančių aplink lankomą miestą. Taip ir šį kartą, nuvažiavome 350 kilometrų, įsigijome Šalčininkų magnetuką ir puikiai praleidome dieną. Pirmiausia atvažiavome į Medininkus, ten pabučiavome į pilies vartų spyną, nufotografavome pilies sienas ir kiemą per vartų plyšį.

Mūsų laimei, Medininkų bažnyčia nėra pilies teritorijoje, todėl galėjome nors ją apžiūrėti.

Šalia bažnyčios pamatėme baltą skulptūrą, kuri prašytę prašėsi nufotografuojama.

Iš Medininkų pasukome link Šalčininkų, bet nespėjome išvažiuoti iš miestelio, mūsų dėmesį patraukė nuoroda į Juozapinės kalną. Pavadinimas girdėtas, bet kur kalnas yra, nežinojau. Išsukome iš kelio. Kalnas, kaip ir dauguma Lietuvoje, vos kelių metrų, įspūdžio nepaliko, bet... žinių spragą užpildė.

Grįžome į pagrindinį kelią ir toliau važiavome numatytu maršrutu. Tolumoje pasirodė bažnyčios bokštai. Artėdami prie jos, supratome - dar viena mažo kaimelio didinga bažnyčia. Turgeliai, taip vadinasi gyvenvietė, kurioje stovi Turgelių švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia.

Mūrinė bažnyčia buvo pastatyta 1722 metais, XIX amžiuje ji tapo per maža ir buvo padidinta, pristatant šonines navas. Apžiūrinėjant bažnyčią pamatėme, kad lauko fasadą puošia trys skulptūros, bet viena iš jų pasirodo labai pažįstama - Jono Pauliaus II-jo. Pasirodo, kad paskutinio bažnyčios remonto metu, kuris buvo atliekamas 2004-2010 metais, bažnyčios išorėje buvo pastatytos naujos skulptūros: Dievo Motinos iš Lurdo, Jono Pauliaus II ir palaimintosios Motinos Teresės iš Kalkutos.

Už poros kilometrų nuo Turgelių dar viena įdomi vieta - Merkinės kaime esantys dvaro griuvėsiai.

Tai buvusi Pavlovo Respublika, kitur rašoma Paulavos Respublika. Ją įsteigė kunigas, grafas Povilas Ksaveras Bžostovskis (lenk. Pawel Ksavery Brzostowski) ir pavadino savo vardu.   XVIII amžiuje Paulavos Respublika apėmė 3 tūkstančių hektarų plotą, turėjo savo Konstituciją, pinigus, herbą, parlamentą, iždą, savišalpos kasą, mokyklą ir t.t. Jos Prezidentas Povilas Bžostovskis šiose valdose panaikino lažą, žemę išdalijo valstiečiams ir įvedė išperkamąjį mokestį. Taip pat rūpinosi žmonių gyvenimu, kultūra bei švietimu Nedaug kas liko iš buvusio dvaro, kuriame įkurta Paulavos Respublika, bet vertėjo čia stabtelėti ir pajusti laisvės dvasią, kurią galima iki šios dienos jausti.
   Pagaliau pasiekėme savo tikslą - Jašiūnus. Būtent Jašiūnų dvaras yra pavaizduotas ant Šalčininkų magnetuko, o ir parduodamas jis šiame dvare. Jašiūnų dvaras yra gražiai restauruotas, pritaikytas konferencijoms, įvairiems renginiams. Prieš porą metų teko lankytis šiame dvare, su gidu pavaikščioti po dvarą ir išgirsti jo istoriją, tad šį kartą ilgai neužsibuvome, tik nusipirkome magnetuką.

Kiek nustebino Jašiūnai, negalvojau, kad tai toks gyvas miestelis. Gal kad jį kerta Vilnius - Lyda kelias, o gal dėl kitų priežasčių, bet didelėje sankryžoje radome kelias kavines, kelias parduotuves, nedidelę bažnytėlę.

  Skaniai papietavę miestelyje, pasukome į lietuvišką salelę Baltarusijoje, link Dieveniškių.
  Nežinau, ar dar kur nors Lietuvoje yra muitinės postas, kuriame stabdytų visus automobilius. Įvažiuojant reikia sustoti, bet patikros nėra, užtai grįžtant kiekvienas turi atidaryti bagažinę ir parodyti ką veža. Įdomu, kokią kontrabandą žmones iš Dieveniškių veža? Šiek tiek keista, lyg ne iš Lietuvos į Lietuvą važiuotume, o iš Baltarusijos...
   Dieveniškių istoriniame regioniniame parke yra nemažai pažintinių takų, piliakalnių, o mus traukė kadaise labai garsi savo muzikiniais festivaliais Norviliškių pilis. Pilies vaizdai daug kartų matyti internete ir per televizija, bet norėjosi patiems prie jos prisiliesti. 

   Tai visai nedidelė pilis, kuri šiuo metu pritaikyta renginiams, seminarams. Turistui nelabai yra ką ten veikti, nes net kavos nėra kur išgerti, nežiūrint to, kad nuo pilies sklindantis maisto kvapas viliojo vidun, bet užrakintos durys sakė, kad mes nepageidaujami svečiai. Labai ir nesiveržėme, pavaikščiojome aplink. Priėjome prie pat Baltarusijos sienos. Buvo įdomu pamatyti, kaip atrodo Europos Sąjungos išorinė siena. 

Apžiūrėjome Norviliškių bažnytėlę. Pasivaikščiojome ir namo. Pakeliui dar užsukome pažiūrėti į vieną iš didesnių ir senesnių ąžuolų Lietuvoje - Stakų ąžuolą. 

   Jis perpus jaunesnis už Stelmužės ąžuolą, manoma kad jam dar tik apie 1000 metų ir daug "lieknesnis", jo skersmuo - 1,60m, kai Stelmužės ąžuolo - 3,15m. Nežiūrint jo jaunumo ir lieknumo, girioje jis labai įspūdingai atrodo - tikras galiūnas.