2011 m. lapkričio 28 d., pirmadienis

Darbo priemonės

Dar iki Kalėdų daug laiko, bet jau gavau pirmąją Kalėdinę dovaną nuo savo vyro - siuvinėjimo rėmą.

Mano darbo priemonės tampa vis profesionalesnės. Juk pradėjau siuvinėti su lankeliu, manikiūrinėmis žirklutėmis, siūlus susivėrusi ant kartono juostos.
O dabar siūliukai į dvi dėžutes nebetelpa, reikia pirkti trečią, manikiūrines žirklutes pakeitė tikros siuvinėtojos žirklutės, tik ne klasikinė - gervė, o man labiau patikusi - pelėda.

Na ir paskutinė išsvajota darbo priemonė - siuvinėjimo rėmas, jau mano namuose :)

2011 m. lapkričio 14 d., pirmadienis

Zuikutės kelionė (pasaka)




Vieną ankstų vasaros rytą Zuikutė nusprendė aplankyti Karoliną. Zuikutė pasipuošė, pasiėmė dovanėlę ir iškeliavo į svečius. Džiugiai darėsi į šalis, uostinėjo gėlytes, klausėsi paukštelių čiulbėjimo, su voverytėmis paplepėjo ir staiga suprato, kad pasiklydo... Ausytėm karpo, ūsiukus kraipo, akytėm šaudo, bet nežino į kurią pusę eiti, net nepajuto, kaip iš akių ašaros pasipylė. „Ką daryti? Kaip man kelią pas Karoliną rasti?“- kūkčioja Zuikutė. “Neverk,“- už nugaros išgirdo tylų balsą. Pažvelgė į balso pusę, o ten saulutė linksmai šypsosi: “Mes su Mažuoju Debesėliu tau padėsime.“
Mirktelėjo Saulutė viena akimi, tuoj Mažasis Debesėlis dangumi atskubėjo ir pliūptelėjo lietus. Saulutė šyptelėjo Zuikutei: “Nusiplauk ašarėles ir keliauk ten, kur veda vaivorykštė“. Zuikutė pasisuko į tą pusę, kur rodė Saulutė ir pamatė dangų nušvietusią vaivorykštę. “Ačiū!“- linksmai nusijuokė Zuikutė, ašaros kaip mat nudžiūvo ir ji nubėgo, šokinėdama per balutes link vaivorykštės.
Bėgo, bėgo, kol kelią pastojo kliūtis – didžiulis ežeras. „Oho! Koks didžiulis ežeras! Kaip per jį persikelti?“, užlipusi ant akmens ir bandydama įžiūrėti kitą kraštą, garsiai šūktelėjo Zuikutė. „O kam tau reikia į kitą krantą?“- iš už meldų pasigirdo balselis. „Juk čia taip gerai, gali gulėti ant lelijos lapo ir šildytis saulutėje“. Zuikutė nulipo nuo akmens ir priėjo prie ežero, kad pamatytų, kas su ja kalbasi. Praskleidė meldus ir pamatė Varliuką tupintį ant lelijos lapo.
- Sveikas,-pasisveikino Zuikutė.- Aš pas Karoliną į svečius keliauju,, o ji gyvena ten, kur vaivorykštė rodo.
 Varliukas pažvelgė į vaivorykštę, dar kartą į Zuikutę ir sako:
- Gerai, Zuikute, nors ir smagu man čia gulėti, bet manau laikas ir man pakeliauti. Lipk ant šio lapo.
Zuikutė atsargiai užlipo ant didžiulio lelijos lapo, šalia pasidėjo dovanėlę. Varliukas įšoko į vandenį ir truktelėjo lapo kotelį, šis tik pokštelėjo ir nutrūko, lapas iš karto sujudėjo ir pradėjo plaukti. Varliukas pasivijo lapą, užšoko ant jo ir lyg laivo kapitonas įsitaisė priešais Zuikutę. Lapas kiek paplaukė, paskui dar pasiūbavo vietoje ir sustojo.
- Ką dabar darysime?- Zuikutė pažvelgė į Varliuką. Šis išpūtė žandus:
- Leisk man pagalvoti.
Tuo tarpu, linksmai klegėdami, prie jų priskrido įvairiaspalvių drugelių pulkas.
-Zuikute, ką čia vidury ežero veiki?- stebėjosi vienas per kitą.
-Bandom su Varliuku į kitą ežero krantą persikelti, bet lapas neplaukia, nes nėra srovės,- paaiškino Zuikutė.
-Mes jums padėsim. Gaudyk!- numetė plonas virveles Zuikutei. Ši tvirtai suėmė virveles, o drugeliai suplasnojo sparneliais ir lapas pajudėjo.
-Plaukiam!- džiugiai šūktelėjo Varliukas. Drugelių padedami, jie greitai perplaukė ežerą. Pasiekus kitą krantą, Zuikutė padėkojo savo draugams už pagalbą ir nubėgo pas Karoliną, kuri gyveno visai šalia ežero.

2011 m. lapkričio 2 d., trečiadienis

Šalikėlių derlius

Paskutiniu metu mezgu šalikėlius. jau tris numezgiau, dar du laukia savo eilės.
В последнее время, вяжу шарфики, уже окончила три, два ждут своей очереди.




Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...