Pastarąjį pusmetį vis matydavau gerus atsiliepimus apie pirmąją Živilės Galdikienės knygą "Laiškai, kurių tu niekada negausi". Tikriausiai padariau klaidą skaitydama atsiliepimus, nes labai užsikėliau lūkesčius. Perskaičiau knygą ir ... negaliu sakyti, kad nusivyliau. Ne, nenusivyliau, tiesiog mano lūkesčiai buvo kitokie.
Pirmiausia, skaičiau ir vis laukiau, kada bus pasakojama apie laiškus, kurie minimi
pavadinime. O jų vis nebuvo ir nebuvo, tik paskutinėje knygos dalyje atsirado
laiškai... Perskaičius pavadinimą, tikėjausi, kad būtent laiškai bus
svarbiausia knygos gija, bet ne, jie tebuvo viena iš mozaikos dedamųjų.
Viename iš atsiliepimų skaičiau, kad tai pasakojimas apie šimtametę moterų giminės istoriją. Gal ir galima taip pasakyti, nes pasakojime istorijos gijos nusitempia net iki pagrindinės herojės prosenelės gyvenusios prieš šimtą metų, bet nieko nesužinome nei apie senelės gyvenimą, nei apie mamos, todėl tai nėra giminės istorija, tai tik dar viena maža mozaikos dalis moterų gyvenimų istorijoje. Ir puiki niša autorei rašyti kitas knygas apie šias šešėlyje likusias moteris.
Autorė knygoje palietė dvi retai mūsų literatūroje gvildenamas temas. Viena labai skaudi - persileidimas, ką moteris išgyvena, netekusi kūdikio, kaip tai atsiliepia sutuoktinių santykiams. Kita tema ne tokia aštri, bet irgi mūsuose aktuali - giminės istorija. Ką mes žinome apie savo tėvus, senelius, prosenelius? Ar reikia domėtis praeitimi? Ar ji mums gali padėti? Temos buvo paliestos, bet
norėjosi, kad būtų labiau išvystytos, giliau pasikapstyta, gal kitoje knygoje...
Didžiausias minusas, kuris man kliūva, skaitant lietuvių autorių knygas, kad veiksmas vyksta „niekur“. Kažkokiame kaime, kažkur prie Vilniaus,
kažkokioje kavinėje, kažkokioje gatvėje. Živilė Galdikienė irgi sau pritaikė lietuvišką tabu - jokių pavadinimų, tik nežinomos kavinės, neaiškūs klubai, kažkur prie Vilniaus.
Užsienio autoriai knygose aiškiai parašo, kokiame mieste, kokioje gatvėje vyksta veiksmas. Kavinės,
viešbučiai, klubai turi pavadinimus. Kodėl ir lietuviams nenuvedus savo herojų
į konkrečią kavinę ar klubą? Kodėl neapgyvedinus konkrečiame name? Pasaulyje rengiami turistiniai
maršrutai knygų herojų keliais. O kokiu maršrutu vestų lietuvių
autorių knygų herojai? Galiu atsakyti – jokiu.
Skaitydama knygas visada jaučiasi, kurią vietovę autorius gerai
žino, o kurią šiaip sugalvojo, ar turisto gidą apie tą vietovę perskaitė. Knygoje „Laiškai, kurių
tu niekada negausi“, geriausiai aprašyta Pervalka. Galiu drąsiai teigti, kad
autorė tikrai ilsėjosi Pervalkoje: sėdėjo ant krantinės, stebėjo švyturį.
Viskas aprašyta jautriai ir tikroviškai, skaitytojas irgi gali pajusti tą patį, ką išgyveno
herojė būdama prie marių.
Visumoje knyga labai lengva skaityti, pasakojimas įtraukiantis. Tiesa, pabaiga, kiek per daug primena pasakos siužetą. Visa knyga kur kas rimtesnė ir "princas ant balto žirgo" priduoda banalumo siužetui, kaip ir nežinia iš kur atsiradusi teta. Jei šių herojų nebūtų, sakyčiau puiki knyga, dabar ji šiek tiek suvelta į galą. Tačiau bendras įspūdis geras ir iš 5 balų duodu 4 balus.
Kam rekomenduočiau skaityti šią knygą? Vienareikšmiškai -
tai knyga skirta moterims. Ko gero ji būtų artima toms, kurios neseniai
patyrė persileidimą. Jos drauge su knygos heroje galėtų judėti į
priekį, pro tamsius debesis įžvelgti saulės spindulius.
Knyga patiks ir toms, kurios nori gražios, trumpos istorijos. Knyga vos 190 puslapių, tad nežiūrint jog pasakojimas šokinėja per 100 metų, jis perskaitomas labai greitai.
