Zarasų magnetuką puošia Stelmužės ąžuolas, Šlyninkos malūnas ir, aišku, ežeras. Sunku būtų atspėti, koks konjrečiai ežeras, nes Zarasuose ir aplink Zarasus apie 500 ežerų. Vieni didesni, kiti mažesni, vienų vardai žinomi, kiti - bevardžiai, į kurią pusę pasuksi, visur ežerą privažiuosi.
Važiuojant į Zarasų rajoną, planavome įlįsti į kokį ežerą išsimaudyti, bet oras apniūko, atvėso, tada nutarėme pirmiausia pažiūrėti, kaip besilaiko seniausias ir storiausias Lietuvos ąžuolas Stelmužėje. O jis visas paramstytas, sulopytas, tačiau visai neblogai atrodo.
Apėjus ąžuolą iš kitos pusės, nesimato uždėtų lopų ir 1500 metų skaičiuojantis medis puikiai atrodo. Jis dar ilgai gyvuos ir mus tikrai pragyvens.
Laiko nepaliesta atrodo ir medinė Stelmužės bažnytėlė. Ji pastatyta 1650 metais ir įdomu tai, kad ji pastatyta be pjūklo ir metalinių vinių. Latvijos meistrai surentė ją iš kirviais iš aptašytų rąstų. Tik durims panaudojo vinis.
Zarasų magnetuke nėra pavaizduota Stelmužės bažnyčia, kaip ir "Vergų bokšto", bet atvykus į Stelmužę, reikia juos aplankyti.
Stelmužės dvaro savininkai Valujevai šiame "Vergų" bokšte kalino nusikaltusius baudžiauninkus. Dieną jie turėjo dirbti, o naktis šiame bokšte leisti. Liūdnas mintis kelianti vieta, ilgai joje būti nesinori, važiuojam toliau, ieškoti kito objekto, kuris pavazduotas ant magnetuko.
Tai kur kas malonesnė vieta - Šlyninkos vandens malūnas. Stovi jis ant Nikajos upelio kranto ir sakoma, kad jam jau apie 300 metų. Nors dar galima pamatyti kaip vanduo malūno ratą suką, bet vandens jėga šiuo metu į malūną neperduodama.
Miltai malami elektra. Nors šeimininkai puoselėja svajonę atkurti įrangą, kuri leistų miltus malti kaip ir senovėje - vandens jėgą panaudojant.
Malūne galima sudalyvauti edukacinėje programoje, pamatyti visą malimo procesą, bet tai jau esame apžiūrėję senajame Ramygalos malūne.
Malūne galima nusipirkti vietoje gaminamų miltų, kepamos duonos ir paragauti "razavų" blynų. Razavi todėl, kad tik kartą maltas grūdas (vieną rozą). Jie užmaišyti su alumi, o kaip gi kitaip, juk esame Aukštaitijoje, iškepus skonis, kaip mielinių blynų.
Tiesa, meniu čia daug didesnis ir vieta pavalgyti labai jauki. Jaukus gėlėmis apsodintas kiemelis, kurį supa pagalbiniai mediniai pastatai ir daug įdomių drožinių, metalo dirbinių. Dar ir kainos nustebino, jos daug mažesnės nei kur didmiestyje.
Dar viena nuostabi kelionė, į kurią pakvietė magnetukai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą