Utena

   Keletą metų mes su vyru juokėmės, kad važiavome į Uteną ir jos neradome. Atrodo, žiūri į žemėlapį, miestas yra pažymėtas ir ne koks mažas kaimelis, o apskrities centras, bet...

   Pirmą kartą į Uteną planavome užsukti, grįždami iš Aukštaitijos nacionalinio parko. Važiavome, važiavome, pakliuvome į didžiulius kelio remonto darbus, mus rodyklės vedė aplinkeliais ir, išvažiavę į sutvarkytą kelią, supratome, kad Utena liko kažkur, aplinkelis pro Uteną nevedė.

   Kitą kartą nutarėme sustoti Utenoje pavalgyti, grįžtant iš Zarasų. Hmm... Pravažiavome visą miestą ir nepamatėme jokios kavinės. Net nepastebėjome kažkokios ryškesnės, išskirtinės vietos, kur galėtum pasakyti - centrinė miesto dalis, miesto širdis.

   Šiemet Kaune Hanza dienų metu pamatėme visą eilę palapinių, kuriose buvo įsikūrę įvairių Lietuvos vietų turizmo informacijos centrai. Ten radome daug naudingos medžiagos savo kelionėms po Lietuvą, labiausiai sudomino Utenos turizmo informacijos centro darbuotojai. Su jais labai smagiai pabendravome, gavome krūvą žemėlapių ir lankstinukų, interaktyvų atviruką su gražiais Utenos vaizdais. Nutarėme dar kartą paieškoti Utenos.

   Taigi, sėdome į automobilį ir patraukėme į Uteną, šį kartą jau su miesto žemėlapiu rankose. Atvažiavę į miestą buvome nustebinti didžiulio automobilių kiekio. Susidarė įspūdis, kad visi uteniškiai sėdi automobiliuose ir visur su jais važinėja. Miesto autobuso nepamatėme nei vieno. Įdomu, ar jie apskritai važinėja? Dviračių takų Utenoje nepastebėjau, kaip ir dviratininkų. Miestas nėra didelis ir tikrai daug kas važinėtų dviračiais, bet tokiame automobilių sraute ir gana siaurose gatvėse, matyt, dviratininkai jaučiasi nesaugiai.

   Kaip žinia, Utena buvo senojo trakto Sant Peterburgas - Varšuva viduryje. XIX amžiaus viduryje pastatyta pirmos klasės arklių pašto stotis, kur dabar įsikūrusi miesto dailės mokykla. Tuo metu Utena buvo svetingesnė pravažiuojantiems keliautojams, nei dabartinė. Paklausite, kodėl? Todėl, kad senoji pašto stotis yra didelis pastatas net ir šiems laikams, jis gerai matosi ir lengva rasti, sustoti pailsėti, pavalgyti. Dabar važiuojant tuo pačiu A6 keliu arba J.Basanavičiaus gatve, sudėtinga rasti, kur sustoti pailsėti ir pavalgyti.

   Pervažiavome visą gatvę, bet nepastebėjome nei lauko skėčių prie kavinių, nei kavinių iškabų. Supratau, kad reikia iš anksto internete susirasti kavinių adresus ir tada ieškoti konkrečios vietos, nes pravažiuojant nieko nepastebėjome. Bet tiesą sakant, mes buvome nusiteikę pabūti gamtoje ir labai dėl to nesisielojome, nepuolėme ieškoti kavinių internete, o pasukome link Dauniškio ežero. Mums labai patiko gražiai sutvarkyta ežero pakrantė, nedidelis paplūdimys ir mums pasisekė, nes atvykome kaip tik tuo metų, kai pradėjo veikti muzikinis fontanas. Ne iš karto supratome, kur taip garsiai groja muzika, bet nuo mašinų aikštelės artėdami prie ežero pamatėme įspūdingą vaizdą. Turiu vos kelias nuotraukas, nes pradžioje gėrėjausi fontanu ir net pamiršau nufotografuoti :)

   Dar kurį laiką pasivaikščiojome krantine, pasimėgavome geru oru ir patraukėme į Utenos saldumynų rojų - kavinę "Vanilinis dangus". Pasisaldinę gyvenimą keksiuku su kava, judėjome toliau.

   Muziejai mūsų nedomino, todėl nutarėme aplankyti Šeimyniškių atodangą su konglomerato uola. Konglomeratas, tai nuosėdinių uolienų luitai. Jie yra susidarę iš molio ir akmenukų. Šiuo metu konglomeratas yra paskelbtas gamtos paveldo objektu ir saugomas. 

   Jis po truputį nuo lietaus, sniego poveikio trupa, tad gali būti, jog vieną dieną jo tiesiog neliks, todėl jei įdomu, reikia pasižiūrėti dabar, neatidėliojant tolimai ateičiai.

   Savo kelionę po gamtos objektus baigėme Lajų take, kuris pakeliui į namus. Lajų taką, tikriausiai, jau visi aplankė, tad nieko naujo neparodysiu ir nepapasakosiu.