Žvejo dukrų paieška

   Mano vyras vaikystėje su tėvais poilsiaudavo Šventojoje "Energetiko" poilsiavietėje, todėl jis iki šiol jaučia sentimentus Šventajai. Jo dėka ir aš pamėgau šį nedidelį kurortą ir net kelias vasaras iš eilės rinkomės poilsį Šventojoje.

   Vakar sugalvojome, kad reikia vėl nuvažiuoti į Šventąją, susirasti pajūryje stovinčias "Žvejo dukras", jas nufotografuoti, po to pasideginti ir išsimaudyti jūroje.

   Atvažiavę pasivaikščiojome pagrindine gatve, pasidžiaugėme atnaujintais nameliais, renovuotais pastatais, vis dar puikiai gyvuojančiu "Paršelių rojumi", neskęstančiu "Titaniku", ir net radome gerokai aptrupėjusį laivą prie "Galeros". Tada pro "Energetiką" patraukėme link jūros. Nutarėme, kad eisime palei vandenį į Palangos pusę ir ieškosime skulptūros.

   Vos atėjome į pliažą, pradėjo lyti lietus. Virš mūsų kabojo tamsus, bet nedidelis debesis, nutarėme, kad greitai nuslinks. Šiaip mes visada esame pasiruošę lietui: mašinoje turime lietsargį ir vienkartinius plonus lietpalčius. Taip, viską turime, tik viskas mašinoje kitame miestelio gale, todėl teko ieškoti pastogės. Įlindome į lauko kavinę, tiksliau, į pliažo kavinę-palapinę. Nusipirkom traškučių, pakramsnojome ir po kokių dešimties minučių patraukėme tolyn, nes lietus apstojo. 

   Deja, nuėjome visai netoli - mums kelią pastojo Šventoji upė. Ne labai plati, bet gili, nei tiltelio, nei brastos nėra. Teko grįžti atgal į miestelį, tiltu pereiti upę. Eidami tiltu, pamatėme krantinę. Niekada ten nevaikščiojom ir nežinojome apie ją. Kelių metrų pločio betoninė krantinė, nuo vandens atitverta metaline tvorele ir kas keli metrai stovi metaliniai stulpeliai. Aptarinėdami, kas čia per krantinė, prisiminėme, kad čia buvo žvejų kolūkis, ar artelė, o tie stulpeliai visai ne stulpeliai, o knechtai ir prie jų švartuodavo laivelius, ar valtis. Dabar uosto teritorija apaugusi žolynais, krūmynais, ją išvalius, galima būtų panaudoti vandens pramogoms. Keista, kad toks didelis vandens plotas dar neišnaudotas.

   Taip mums beplepant apie uosto likimą ir einant krantine, vėl pradėjo lyti. Lietus ne stiprus, o ir pasislėpti nėra kur, todėl judėjome pirmyn. Priėjome Prieplaukos gatvę ir pasukome link jūros. Lietus sustiprėjo, visi žmonės skubėjo iš pliažo, tik mes yrėmės prieš srovę, nes nutarėme nors pabraidžioti jūroje. Vos spėjome įbristi į vandenį, kai netoliese dangus nušvito nuo žaibo ir trenkė Perkūnas. Supratom, kad gamtos stichijos neleis mums pasimėgauti maudynėmis ir nufotografuoti skulptūrą - nes tai lietų atsiunčia, tai kelią upe pertveria, jei dar nesusipratome, tai ir perkūnas trankytis pradėjo. Ištraukėm iš kuprinės rankšluosčius, juos panaudojome vietoj lietpalčių ir su paskutiniais poilsiautojais išėjome iš pliažo. Lietus jau ne lijo, bet pliaupė, todėl pasukome į artimiausią kavinę ir nutarėme papietauti, tikėdamiesi, kad per ta laiką išsigiedrys. Ilgokai teko laukti maisto, užtai prasisklaidė debesys ir, išėję iš kavinės, pamatėme, kad lietus nebelyja. Nutarėme dar kartą pabandyti nusigauti iki Žvejo dukrų, tik nerizikavome daugiau eiti prie jūros be lietsargio. Nuėjome iki mašinos ir jau su mašina grįžome į tą pačią vietą, kurioje pietavome. Vyras liko mašinoje, o aš pasiėmiau lietpaltį, telefoną ir patraukiau link jūros. Eidama vėl išgirdau besiartinantį griaustinį, tik su visu ožiaragišku užsispyrimu nutariau negrįžti atgal, kol nenufotografuosiu skulptūros. Perkūnas, matyt, nesitikėjo tokio akiplėšiškumo, todėl nutarė pasitrankyti kitoje vietoje. O aš ėjau pakrantę ir ieškojau merginų. JŲ NĖRA! Turi būti, pati save įtikinėjau, internete neradau jokios informacijos, kad būtų demontuotos ar restauruojamos. Priėjau upę tik jau iš kitos pusės, bet skulptūrų nesimatė. Nutariau užlipti ant kopų ir pasidairyti, jei nepamatysiu, teks nosį nukabinus grįžti be nuotraukos. Tarp kopų pamačiau medinį takelį, juo pakilau į viršų ir... prieš mane stovėjo jos - Žvejo dukros! Štai, pasigrožėkite - Zuzanos Pranaitytės 1982 metais sukurta nuostabi skulptūra - "Žvejo dukros". Vien dėl jų, nuostabių merginų, žiūrinčių į jūrą ir laukiančių savo tėvo, verta atvykti į Šventąją.