Surink Lietuvą! Šalčininkai

Šalčininkų magnetuko paieška nuvedė į pietryčių Lietuvą. Kiekvieną krtą važiuodami toliau, stengiamės pamatyti kaip galima daugiau įdomių vietų, esančių aplink lankomą miestą. Taip ir šį kartą, nuvažiavome 350 kilometrų, įsigijome Šalčininkų magnetuką ir puikiai praleidome dieną. Pirmiausia atvažiavome į Medininkus, ten pabučiavome į pilies vartų spyną, nufotografavome pilies sienas ir kiemą per vartų plyšį.

Mūsų laimei, Medininkų bažnyčia nėra pilies teritorijoje, todėl galėjome nors ją apžiūrėti.

Šalia bažnyčios pamatėme baltą skulptūrą, kuri prašytę prašėsi nufotografuojama.

Iš Medininkų pasukome link Šalčininkų, bet nespėjome išvažiuoti iš miestelio, mūsų dėmesį patraukė nuoroda į Juozapinės kalną. Pavadinimas girdėtas, bet kur kalnas yra, nežinojau. Išsukome iš kelio. Kalnas, kaip ir dauguma Lietuvoje, vos kelių metrų, įspūdžio nepaliko, bet... žinių spragą užpildė.

Grįžome į pagrindinį kelią ir toliau važiavome numatytu maršrutu. Tolumoje pasirodė bažnyčios bokštai. Artėdami prie jos, supratome - dar viena mažo kaimelio didinga bažnyčia. Turgeliai, taip vadinasi gyvenvietė, kurioje stovi Turgelių švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia.

Mūrinė bažnyčia buvo pastatyta 1722 metais, XIX amžiuje ji tapo per maža ir buvo padidinta, pristatant šonines navas. Apžiūrinėjant bažnyčią pamatėme, kad lauko fasadą puošia trys skulptūros, bet viena iš jų pasirodo labai pažįstama - Jono Pauliaus II-jo. Pasirodo, kad paskutinio bažnyčios remonto metu, kuris buvo atliekamas 2004-2010 metais, bažnyčios išorėje buvo pastatytos naujos skulptūros: Dievo Motinos iš Lurdo, Jono Pauliaus II ir palaimintosios Motinos Teresės iš Kalkutos.

Už poros kilometrų nuo Turgelių dar viena įdomi vieta - Merkinės kaime esantys dvaro griuvėsiai.

Tai buvusi Pavlovo Respublika, kitur rašoma Paulavos Respublika. Ją įsteigė kunigas, grafas Povilas Ksaveras Bžostovskis (lenk. Pawel Ksavery Brzostowski) ir pavadino savo vardu.   XVIII amžiuje Paulavos Respublika apėmė 3 tūkstančių hektarų plotą, turėjo savo Konstituciją, pinigus, herbą, parlamentą, iždą, savišalpos kasą, mokyklą ir t.t. Jos Prezidentas Povilas Bžostovskis šiose valdose panaikino lažą, žemę išdalijo valstiečiams ir įvedė išperkamąjį mokestį. Taip pat rūpinosi žmonių gyvenimu, kultūra bei švietimu Nedaug kas liko iš buvusio dvaro, kuriame įkurta Paulavos Respublika, bet vertėjo čia stabtelėti ir pajusti laisvės dvasią, kurią galima iki šios dienos jausti.
   Pagaliau pasiekėme savo tikslą - Jašiūnus. Būtent Jašiūnų dvaras yra pavaizduotas ant Šalčininkų magnetuko, o ir parduodamas jis šiame dvare. Jašiūnų dvaras yra gražiai restauruotas, pritaikytas konferencijoms, įvairiems renginiams. Prieš porą metų teko lankytis šiame dvare, su gidu pavaikščioti po dvarą ir išgirsti jo istoriją, tad šį kartą ilgai neužsibuvome, tik nusipirkome magnetuką.

Kiek nustebino Jašiūnai, negalvojau, kad tai toks gyvas miestelis. Gal kad jį kerta Vilnius - Lyda kelias, o gal dėl kitų priežasčių, bet didelėje sankryžoje radome kelias kavines, kelias parduotuves, nedidelę bažnytėlę.

  Skaniai papietavę miestelyje, pasukome į lietuvišką salelę Baltarusijoje, link Dieveniškių.
  Nežinau, ar dar kur nors Lietuvoje yra muitinės postas, kuriame stabdytų visus automobilius. Įvažiuojant reikia sustoti, bet patikros nėra, užtai grįžtant kiekvienas turi atidaryti bagažinę ir parodyti ką veža. Įdomu, kokią kontrabandą žmones iš Dieveniškių veža? Šiek tiek keista, lyg ne iš Lietuvos į Lietuvą važiuotume, o iš Baltarusijos...
   Dieveniškių istoriniame regioniniame parke yra nemažai pažintinių takų, piliakalnių, o mus traukė kadaise labai garsi savo muzikiniais festivaliais Norviliškių pilis. Pilies vaizdai daug kartų matyti internete ir per televizija, bet norėjosi patiems prie jos prisiliesti. 

   Tai visai nedidelė pilis, kuri šiuo metu pritaikyta renginiams, seminarams. Turistui nelabai yra ką ten veikti, nes net kavos nėra kur išgerti, nežiūrint to, kad nuo pilies sklindantis maisto kvapas viliojo vidun, bet užrakintos durys sakė, kad mes nepageidaujami svečiai. Labai ir nesiveržėme, pavaikščiojome aplink. Priėjome prie pat Baltarusijos sienos. Buvo įdomu pamatyti, kaip atrodo Europos Sąjungos išorinė siena. 

Apžiūrėjome Norviliškių bažnytėlę. Pasivaikščiojome ir namo. Pakeliui dar užsukome pažiūrėti į vieną iš didesnių ir senesnių ąžuolų Lietuvoje - Stakų ąžuolą. 

   Jis perpus jaunesnis už Stelmužės ąžuolą, manoma kad jam dar tik apie 1000 metų ir daug "lieknesnis", jo skersmuo - 1,60m, kai Stelmužės ąžuolo - 3,15m. Nežiūrint jo jaunumo ir lieknumo, girioje jis labai įspūdingai atrodo - tikras galiūnas.

Surink Lietuvą! Kupiškis

"Kupiškėnai geri žmonės, tiesūs jų keliai".

Jei būčiau iš anksto žinojusi, ką rasim Kupiškyje, būčiau pasiėmus maudymosi kostiumėlį ir suplanavusi visos dienos išvyką. Šį kartą išvyka buvo trumpesnė ir be maudynių, bet antspaudu patvirtinta, jog tikrai lankėmės Kupiškyje.

Pirmas apsilankymas visada būna kupinas atradimų, Kupiškis nebuvo išimtis, jame taip pat daug atradimų.

Pirmas atradimas - Kristaus žengimo į dangų bažnyčia. Ji viena didžiausių Lietuvoje, 3 navų, 5 altorių. Įspūdingas statinys, matomas iš tolo, labai gražus ir viduje.

Antras atradimas - Henriko Orakausko skulptūros. Jos išsibarstę po visą miestą, todėl buvo labai smagi pramoga vaikščioti ir ieškoti jų. TIC gavome lankstinuką su skulptūrų nuotraukomis ir žemėlapiu, beliko tik jas rasti.

Saulės vainikas

Iš pradžių ieškojom didelių skulptūrų, o jos pasirodo visai nedidukės, įsilieję į miesto architektūrą, ne iškarto ir pastebi. Kai kurias tik antrą, ar trečią kartą praeidami pamatėm. Na, o tas kurias matėm važiuodami, nenufotografavome, nes nenorėjome sukelti avarijos, staigiai stabdydami.

Merkurijus

Šarka ant stalo

Avinėli, pasipurtyk

Inkariukas

Svečias

Trečias atradimas - muzikinis fontanas. Vidurdienį užgrojo roko muzika ir fontanas pradėjo šokti. Nedidelė grupelė miestiečių iš anksto susirinko pasigėrėti šiuo reginiu, o mums tiesiog pasisekė, kad laiku ir vietoje buvome.

Ketvirtas atradimas - Kupiškio marios su puikiai sutvarkytomis pakrantėmis, nedideliais paplūdimiais, paplūdimio futbolo aikštele, vandens pramogomis.

Marių viduryje yra "Uošvės liežuvio" sala. Į salą galima patekti pėsčiųjų pontoniniu tilteliu, pačioje saloje įrengtas pažintinis takas, daug suoliukų, yra vietos piknikui. Gal tik švyturys nedera prie visos aplinkos, bet galima žiūrėti ne į jį, o į priešingą pusę - ten matosi Kupiškis ir didinga Kupiškio bažnyčia.

Per pusdienį nespėjome visko pamatyti, dar būtų smagu pasivaikščioti Kupos upės slėniu ir pasigrožėti vakariniu apšvietimu, iš trijų vėjo malūnu pamatėme vieną, o ir tas palaužtais sparnais.

Pavalgyti užsukome į Upės kepyklėlę, kuri įrengta buvusio kalėjimo pastate.

Beje, ten galima nusipirkti magnetuką. Mes pirkome turizmo informacijos centre, nustebino, kad dirbo, nors buvo sekmadienis.

Kupiškio magnetuką puošia aukštaitė tautiniais rūbais, kaip priminimas kadaise labai gerai Lietuvoje žinomo liaudies etnografinio teatro "Kupiškėnų vestuvės". Pažiūrėjus youtube įrašą, prisiminiau, kad kažkada per TV mačiau jų spektaklį. Tuo metu nebuvo įdomu, nes vestuvių papročiai buvo nelabai pasikeitę, išlaikę senovines tradicijas, pati tokiose dalyvavau. Šiandien jaunimui būtų įdomu ir keista žiūrėti į tokias vestuves, o dalyvauti būtų lyg grįžimas į praeitį šimtu metų.

Ir dar ant magnetuko matome Kupiškio bažnyčią, bei vieną iš H.Orakausko skulptūrų, kuri sukurta pagal Juozo Baltušio autobiografinį romaną "Parduotos vasaros"

Piemenukas

Nuostabu, kad šiais laikais vaikams nebereikia parduoti savo vasarų, jie gali mėgautis vasaros malonumais, nors dažniausiai renkasi ne žaidimus lauke ir maudynes, o kompiuterinius žaidimus. Tikriausiai užaugę rašys romanus "Kompiuteriniams žaidimams paaukotos vasaros"

Surink Lietuvą! Zarasai

   Zarasų magnetuką puošia Stelmužės ąžuolas, Šlyninkos malūnas ir, aišku, ežeras. Sunku būtų atspėti, koks konjrečiai ežeras, nes Zarasuose ir aplink Zarasus apie 500 ežerų. Vieni didesni, kiti mažesni, vienų vardai žinomi, kiti - bevardžiai, į kurią pusę pasuksi, visur ežerą privažiuosi. 

   Važiuojant į Zarasų rajoną, planavome įlįsti į kokį ežerą išsimaudyti, bet oras apniūko, atvėso, tada nutarėme pirmiausia pažiūrėti, kaip besilaiko seniausias ir storiausias Lietuvos ąžuolas Stelmužėje. O jis visas paramstytas, sulopytas, tačiau visai neblogai atrodo.

   Apėjus ąžuolą iš kitos pusės, nesimato uždėtų lopų ir 1500 metų skaičiuojantis medis puikiai atrodo. Jis dar ilgai gyvuos ir mus tikrai pragyvens.

   Laiko nepaliesta atrodo ir medinė Stelmužės bažnytėlė. Ji pastatyta 1650 metais ir įdomu tai, kad ji pastatyta be pjūklo ir metalinių vinių. Latvijos meistrai surentė ją iš kirviais iš aptašytų rąstų. Tik durims panaudojo vinis. 

Zarasų magnetuke nėra pavaizduota Stelmužės bažnyčia, kaip ir "Vergų bokšto", bet atvykus į Stelmužę, reikia juos aplankyti.

Stelmužės dvaro savininkai Valujevai šiame "Vergų" bokšte kalino nusikaltusius baudžiauninkus.  Dieną jie turėjo dirbti, o naktis šiame bokšte leisti. Liūdnas mintis kelianti vieta, ilgai joje būti nesinori, važiuojam toliau, ieškoti kito objekto, kuris pavazduotas ant magnetuko.

Tai kur kas malonesnė vieta - Šlyninkos vandens malūnas. Stovi jis ant Nikajos upelio kranto ir sakoma, kad jam jau apie 300 metų. Nors dar galima pamatyti kaip vanduo malūno ratą suką, bet vandens jėga šiuo metu į malūną neperduodama.

 Miltai malami elektra. Nors šeimininkai puoselėja svajonę atkurti įrangą, kuri leistų miltus malti kaip ir senovėje - vandens jėgą panaudojant.

Malūne galima sudalyvauti edukacinėje programoje, pamatyti visą malimo procesą, bet tai jau esame apžiūrėję senajame Ramygalos malūne.

Malūne galima nusipirkti vietoje gaminamų miltų, kepamos duonos ir paragauti "razavų" blynų. Razavi todėl, kad tik kartą maltas grūdas (vieną rozą). Jie užmaišyti su alumi, o kaip gi kitaip, juk esame Aukštaitijoje, iškepus skonis, kaip mielinių blynų. 

Tiesa, meniu čia daug didesnis ir vieta pavalgyti labai jauki. Jaukus gėlėmis apsodintas kiemelis, kurį supa pagalbiniai mediniai pastatai ir daug įdomių drožinių, metalo dirbinių. Dar ir kainos nustebino, jos daug mažesnės nei kur didmiestyje.

Dar viena nuostabi kelionė, į kurią pakvietė magnetukai.