Vaikštant akmenų takeliais, klausantis paukščių čiulbėjimo medžiuose, žvelgiant į vandenį, širdį užlieja toks gerumas, rodos visą pasaulį apkabintum. Tada nueini į arbatinę, kur miela japonė padaro tikros japoniškos arbatos ir pavaišina su sausainiais.
Pirmą kartą gėriau japonišką žalią, šepetėliu išplaktą ir su šilta šypsena patiektą arbatą.
Ir dar teko laimė stebėti kaip dirba Mokytojas. Jis sodino akmenis. Kito žodžio apibūdinti darbui, kurį darė nerandu. Pirmiausia akmuo aprišamas virve,
tada jis perkeliamas į jau paruoštą vietą
Čia Mokytojas su padėjėju jį pataiso. Nuo kalniuko viską stebi ir filmuoja Japonijos televizijos darbuotojai.
Savo dideliam džiaugsmuisužinojau, kad čia yra Bonsai sodas. Kaip mažas vaikas bėgiojau nuo vieno bonso prie kito. Norėjosi kiekvieną nufotografuoti, kiekvieną paliesti (ko padaryti neišdrįsau), norėjosi dar ir dar tarp jų pavaikščioti - kiekvienas vis kitoks, kūrėjo ranka formavo kiekvieną skirtingai. Vienas palinkusia šaka į šoną
Kitas - daug kamienų išauginęs
Trečias, ketvirtas... tiesiog įdėsiu nuotraukas, pasigėrėkite
O dar nuostabesni - žydintys bonsai.
Pavargus nuo įspūdžių galima ramiai atsisėsti ir pamedituoti akmenų sode, kurį bambukų tvora atitveria nuo aplinkos...
arba pasigrožėti japoniškais senoviniais žibintais iš asmeninės Mokytojo Hajime Watanabe kolekcijos.
Smagu atrasti dalelę Japonijos Lietuvoje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą