George Orwell "1984"

   Aš labai didžiuojuosi savimi. Didžiuojuosi, nes perskaičiau Džordžo Orvelo (George Orwell) knygą "1984-ieji".

   Knyga man labai sunkiai skaitėsi, tiksliau - klausėsi, tik ne dėl įrašo kokybės, o dėl sunkaus turinio. Knygą puikiai įgarsino Algis Ramanauskas - Greitai. Raminančiai veikiantis balsas padėjo išklausyti net pačias baisiausias ir nemaloniausias vietas. Labai nemėgstu skaityti apie brutalumą, kankinimus, todėl kartais vos penkias minutes pajėgdavau klausyti, o kartais darydavau kelių dienų pertraukas, kol vėl pajėgdavau tęsti knygos klausimą.

   Aš ją įveikiau ir galiu pasakyti, kad knyga buvo aktuali tada, kai rašytojas ją parašė, bet dabar gal net aktualesnė.

   "Didysis brolis jus stebi." Taip, Didysis brolis mus stebėjo anksčiau, stebi ir dabar. Ir tai nėra vien Kinijoje, Šiaurės Korėjoje, ar buvusioje Sovietų Sąjungoje. Čia ir dabar stebėjimas ypač jaučiamas. Pastarosiomis dienomis žmonių kontrolė vykdoma, prisidengiant Corona virusu. Dž. Orvelo knygoje Didysis brolis viską pateisina nesibaigiančiu karu, kurį pats tęsia, šiandien Didysis brolis stebėjimą ir bausmes nepaklusniems pateisina virusu, pandemija. O juk pandemija irgi savotiškas karas, o ir viruso kilmė - neįminta mįslė. 

   Šią knygą galima skaityti, kaip istorinę, fantastinę, bet labiausiai ją rekomenduočiau kaip pranašišką. Technologijos tobulėja, Didysis brolis įgauna vis daugiau galimybių mus stebėti, sekti, nukreipti, perprogramuoti smegenis, kaip ir knygos pagrindinio herojaus. Dabar net nereikia tokių brutalių būdų, kokie aprašyti knygoje, dabar sugalvoti psichologinio poveikio metodai masėms ir perprogramavimas vyksta kur kas greičiau ir paprasčiau. Na, o tie, kurie nepasiduoda įtakai, kurie mąsto ir nesutinka būti stebimi, turės išnykti. Kam rekomenduočiau šią knygą? 

Visiems, kurie sako: " kas čia tokio, kad klauso ir įrašinėja mano pokalbius, skaito elektroninius laiškus, filmuoja ant kiekvieno kampo - juk aš nieko blogo nedarau, o viskas dėl mano saugumo". Būdami tikri, kad viskas jų saugumui, net nekelia klausimo, o koks tikrasis šio stebėjimo tikslas? Paskaitykite "1984", gal kils naujų minčių ir naujų klausimų.

Švėkšnos bažnyčios bokštai

   Žinote posakį: "einu, kur akys veda, kur kojos neša"? Man kartais atrodo, kad važiuoti aklai pasikliaujant navigacija, tai tas pats, kas eiti, kur akys veda. 

   Vakar taip važiavome namo su turistiniu autobusu, nes vairuotojas prisipažino, jog Mažojoje Lietuvoje keliai jam nežinomi, todėl leido navigacijai rodyti kelią.

O ji buvo romantiškai nusiteikusi, vedė mus siaurais keliukais pro mažus miestelius, gražias sodybas...

Parodė, kaip gelsvos vakaro žaros atsispindi Švėkšnos bažnyčios bokštuose, kaip pavargęs gandras kaupia jėgas ilgai kelionei į Afriką...

Artūras Heilis "Viešbutis"

Sena gera klasika. Kartais labai malonu prie jos grįžti ir ką nors paskaityti. Vakar užverčiau paskutinį „Viešbučio“ puslapį. O gal reikėtų sakyti – užvėriau viešbučio duris?

Vos kelios dienos viešbutyje, bet jame tiek įvykių, tiek aistrų, intrigų ir daugybė viešbučio darbo detalių. Teigiama, kad Artūras Heilis (Arthur Hailey) rinkdamas medžiagą šiai knygai perskaitė 27 knygas apie viešbučių valdymą ir iki smulkmenų žinojo viską apie viešbučius. Knyga įtraukia ir nebepaleidžia nuo pirmo iki paskutinio puslapio.

Viešbutyje sutinkame daugybę žmonių: viešbučio savininką, valdytojo pavaduotoją, vyriausią finansininką, virtuvės šefą ir dar daugybę kitų viešbučio darbuotojų, apie kurių egzistavimą net neįsivaizduojam. Pavyzdžiui - šiukšlių rūšiuotojas. Nežinau, ar kiti viešbučiai turi tokius darbuotojus, bet „Šv. Gregorio“ viešbutyje toks darbuotojas buvo ir, išrinkdamas iš šiukšlių stalo įrankius ir kitus gerus daiktus, viešbučiui per metus sutaupydavo po 40 tūkstančių dolerių.

O koks viešbutis be jo gyventojų, be jų priekaištų, padarytų nuostolių ir ligos priepuolių, kai reikia skubiai suteikti medicininę pagalbą? Nepamiršo autorius konkurentų intrigų ir noro įsigyti viešbutį.

Knygoje sutelpa viskas: viešbučio valdymas, detektyvinė linija, meilės istorija. Čia ne vienas įdomus ir netikėtas siužeto vingis, tad smulkiau nepasakosiu, tik visiems dar neskaičiusiems šios knygos, pasakysiu – verta paskaityti.

Živilė Galdikienė "Laiškai, kurių tu niekada negausi"

   Pastarąjį pusmetį vis matydavau gerus atsiliepimus apie pirmąją Živilės Galdikienės knygą "Laiškai, kurių tu niekada negausi". Tikriausiai padariau klaidą skaitydama atsiliepimus, nes labai užsikėliau lūkesčius. Perskaičiau knygą ir ... negaliu sakyti, kad nusivyliau. Ne, nenusivyliau, tiesiog mano lūkesčiai buvo kitokie.

   Pirmiausia, skaičiau ir vis laukiau,  kada bus pasakojama apie laiškus, kurie minimi pavadinime. O jų vis nebuvo ir nebuvo, tik paskutinėje knygos dalyje atsirado laiškai... Perskaičius pavadinimą, tikėjausi, kad būtent laiškai bus svarbiausia knygos gija, bet ne, jie tebuvo viena iš mozaikos dedamųjų.

   Viename iš atsiliepimų skaičiau, kad tai pasakojimas apie šimtametę moterų giminės istoriją. Gal ir galima taip pasakyti, nes pasakojime istorijos gijos nusitempia net iki pagrindinės herojės prosenelės gyvenusios prieš šimtą metų, bet nieko nesužinome nei apie senelės gyvenimą, nei apie mamos, todėl tai nėra giminės istorija, tai tik dar viena maža mozaikos dalis moterų gyvenimų istorijoje. Ir puiki niša autorei rašyti kitas knygas apie šias šešėlyje likusias moteris.

   Autorė knygoje palietė dvi retai mūsų literatūroje gvildenamas temas. Viena labai skaudi -  persileidimas, ką moteris išgyvena, netekusi kūdikio, kaip tai atsiliepia sutuoktinių santykiams. Kita tema ne tokia aštri, bet irgi mūsuose aktuali - giminės istorija. Ką mes žinome apie savo tėvus, senelius, prosenelius? Ar reikia domėtis praeitimi? Ar ji mums gali padėti? Temos buvo paliestos, bet norėjosi, kad būtų labiau išvystytos, giliau pasikapstyta, gal kitoje knygoje...

   Didžiausias minusas, kuris man kliūva, skaitant lietuvių autorių knygas, kad veiksmas vyksta „niekur“. Kažkokiame kaime, kažkur prie Vilniaus, kažkokioje kavinėje, kažkokioje gatvėje.  Živilė Galdikienė irgi sau pritaikė lietuvišką tabu - jokių pavadinimų, tik nežinomos kavinės, neaiškūs klubai, kažkur prie Vilniaus. 

   Užsienio autoriai knygose aiškiai parašo, kokiame mieste, kokioje gatvėje vyksta veiksmas. Kavinės, viešbučiai, klubai turi pavadinimus. Kodėl ir lietuviams nenuvedus savo herojų į konkrečią kavinę ar klubą? Kodėl neapgyvedinus konkrečiame name? Pasaulyje rengiami turistiniai maršrutai knygų herojų keliais. O kokiu maršrutu vestų lietuvių autorių knygų herojai? Galiu atsakyti – jokiu.

  Skaitydama knygas visada jaučiasi, kurią vietovę autorius gerai žino, o kurią šiaip sugalvojo, ar turisto gidą apie tą vietovę perskaitė. Knygoje „Laiškai, kurių tu niekada negausi“, geriausiai aprašyta Pervalka. Galiu drąsiai teigti, kad autorė tikrai ilsėjosi Pervalkoje: sėdėjo ant krantinės, stebėjo švyturį. Viskas aprašyta jautriai ir tikroviškai, skaitytojas irgi gali pajusti tą patį, ką išgyveno herojė būdama prie marių.

   
    Visumoje knyga labai lengva skaityti, pasakojimas įtraukiantis. Tiesa, pabaiga, kiek per daug primena pasakos siužetą. Visa knyga kur kas rimtesnė ir "princas ant balto žirgo" priduoda banalumo siužetui, kaip ir nežinia iš kur atsiradusi teta. Jei šių herojų nebūtų, sakyčiau puiki knyga, dabar ji šiek tiek suvelta į galą. Tačiau bendras įspūdis geras ir iš 5 balų duodu 4 balus.

   Kam rekomenduočiau skaityti šią knygą? Vienareikšmiškai - tai knyga skirta moterims. Ko gero ji būtų artima toms, kurios neseniai patyrė persileidimą. Jos drauge su knygos heroje galėtų judėti į priekį, pro tamsius debesis įžvelgti saulės spindulius.

   Knyga patiks ir toms, kurios nori gražios, trumpos istorijos. Knyga vos 190 puslapių, tad nežiūrint jog pasakojimas šokinėja per 100 metų, jis perskaitomas labai greitai.

Elizabeth Gilbert "Pasižadėję"

   Kas skaitė ankstesnę Elizabeth Gilbert knygą "Valgyk, meskis, mylėk" pamena autorės keliones per pasaulį, ieškant dvasinės ramybės po sudėtingų skyrybų. Balyje ji susipažino su brazilu Felipe ir jį įsimylėjo.

   Knygoje "Pasižadėję" toliau pasakojama ši meilės istorija. Autorė gyvena JAV, Felipės verslas išsibarstęs po visą pasaulį: JAV, Brazilijoje, Australijoje, pats gyvena Balyje, todėl jų susitikimai vyksta įvairiose pasaulio šalyse. Felipė dažnai atvyksta į JAV, niekada nepažeidžia vizų rėžimo, bet vieną kartą atvykus, jį sulaiko migracijos tarnybos pareigūnai nes dažni vizitai jiems sukėlė įtarimą, kad Felipė gali būti teroristas. Per ilgas apklausos valandas knygos autorei ir Felipei migracijos pareigūnas pasiūlo susituokti ir gauti leidimą Felipei gyventi ir dirbti JAV. Porai toks pasiūlymas sukėlė šoką, nes jie buvo prisiekę būti kartu, bet nesituokti, nes jų abiejų pirmosios santuokos buvo nesėkmingos. Dabar norėdami būti drauge turėjo rinktis - arba susituokti, arba negyventi JAV. Pora priėmė sprendimą - susituokti, todėl kreipėsi leidimo tuoktis JAV. Leidimo turėjo laukti užsienyje, nes Felipė buvo deportuotas iš JAV. Taupydami pinigus jie pasirinko pietryčių Azijos šalis, ten gyveno ir keliavo beveik metus laiko, kol Felipė buvo pakviestas į JAV konsulatą Australijoje pokalbiui.

   Visą tą laiką autorė, būdama santuokos priešininkė, bandė rasti priežastį, kuri ją paskatintų patikėti santuokos privalumais.

   Skaitydama knygas, bendraudama su įvairių tautų ir įvairaus amžiaus moterimis, ji analizavo santuoką visapusiškai. Kokia santuoka buvo senovėje ir kaip ji keitėsi per šimtmečius? Kokie žmonių lūkesčiai santuokoje? Kaip pasikeičia moterų gyvenimas ištekėjus? Kiek santuokai svarbi aistra? Kas lemia harmoniją santuokoje? Kaip žmonės griauna savo santykius? Kodėl reikalinga santuokos ceremonija?

   Skaitytų knygų sąrašo autorė nepateikė, bet  knygoje daug citatų su autorių pavardėmis ir kūrinių pavadinimais, todėl susidomėjus kažkuria tema, galima paskaityti ir visą kūrinį.

   "Pasižadėję" nėra vien grožinis kūrinys. Čia persipina filosofija, antropologija, istorija su autorės išgyvenimais, patirtimis, jos giminės moterų istorijomis ir kelionėse sutiktų moterų pasakojimais.

   Man labiausiai patiko autorės mintis, kur ji santuoka lygina su bonso medeliu. "Vedybų prigimtis - varžyti. Santuokos energija lyg bonsas - medelis vazonėlyje patrumpintomis šaknimis ir apgenėtomis šakomis. Tik pagalvokite: bonsai gali gyvuoti šimtmečius".

   Taip, santuoka, nežiūrint savo suvaržymų, gali būti ilgalaikė ir nuostabi. Ką jūs manote apie santuoką?

Santa Montefiore "Greisės gundymas"

   Perskaičiau Santa Montefiore knygą "Greisės gundymas" ir pagalvojau, kad paskutiniu metu mano skaitomose knygose panašus siužetas - jaunajai kartai atskleidžiamos šeimos paslaptys. Nežinau, gal tai sutapimas, kad kelias tokias knygas iš eilės skaičiau, o gal tai kažkokia knygų rašymo mada pastaraisiais metais?

   "Greisės gundymas" prasideda ironiškai pasišaipant iš britų mažo miestelio gyvenimo, todėl pirma mintis buvo, kad Santa Montefiore rašymo stilius pasikeitė, bet greitai pasakojimo stilius tampa pažįstamas ir Greisės istorija įtraukia.

   Greisė žurnale pamato pilies Toskanoje nuotrauką ir nutaria vykti į joje vykstančius kulinarinius kursus, mokytis gaminti itališkų valgių. Greisei 68 metai, todėl jos sprenimas nustebina visą miestelį ir visi pradeda ja rūpintis. Britams labai svarbi kaimynų gerovė ir jų saugumas. Rūpestinga kaimynė paskambina Greisės dukrai ir ją informuoja apie mamos ketinimus vienai vykti į Italiją. Labiausiai visus stebina tai, kad Greisė iki šiol niekur nebuvo išvažiavusi iš miestelio ir staiga sugalvojo skristi į Italiją. Tikriausiai kelionei išleis visas savo santaupas, rūpinosi jie. Todėl nutarė, kad dukra turėtų sulaikyti mamą nuo tokio beprotiško žingsnio.

    Dukra yra sėkminga verslininkė Londone, visai neturinti laiko nei sau, nei savo šeimai, pasiryžta savaitei vykti su mama į Italiją ir drauge pasiima savo paauglę dukrą - Greisės anūkę.

   Atvykę į pilį ir drauge praleisdamos daugiau laiko, moterys suartėja ir per savaitę išsiaiškina Greisės gyvenimo istoriją, kurią ji slėpė nuo savo vyro ir dukros.

   Kaip ir visos Santa Montefiori istorijos, taip ir ši, įtraukia nuo pirmojo sakinio ir nepaleidžia. Paslaptis atskleidžiama lėtai, o intriga išlaikoma iki paskutinio puslapio. Skaičiau ir nenorėjau, kad knyga baigtųsi, bet taip knietėjo sužinoti istorijos pabaigą, kad vos porą dienų prireikė ją įveikti.

Knygą rekomenduoju skaityti, jei norite lengvo atsipalaidavimo, nenorite užkrauti galvos sudėtingomis problemomis, filosofinėmis mintimis ir neieškote aštrių pojūčių. Tai puikus romanas atostogoms ar poilsiui po sunkios darbo savaitės.

Ledo gėlės - haiku

Ankstyvas rytas. 

Stiklų gremžtukai naikina

Ledo paveikslus